Plačiau šia tema pakomentavo Valstybinės darbo inspekcijos kancleris Šarūnas Orlavičius.

– Ar vadinamosios darbostogos yra leidžiamos?

– Jos yra leidžiamos. Tokios sąvokos kodekse nerasime, bet rasime bendrą pavadinimą – nuotolinis darbas. Tai reiškia, kad darbuotojas ir darbdavys gali susitarti, kad savo darbo funkciją jis atliks kitoje, negu jo įprastinė, darbo vietoje. Darbostogas reiktų suprasti šiek tiek kitaip nei įprastą nuotolinį darbą. Tai nuotolinis darbas, bet ne iš namų, o prie ežero, sodybos, Turkijos ar kitų šalių.

– Darbostogose yra pilkųjų zonų. Pavyzdžiui, aš dirbu iš Lietuvos, kur čia gali būti kabliukai? 

– Pagrindinis kabliukas – darbuotojo ir darbdavio susitarimas. Jeigu jie susitaria, apsprendžia visas detales – kada, iš kur, kokiomis sąlygomis dirbs, tai jokių kabliukų, kaip ir negalėtų kilti. Kabliukai atsiranda tada, kai nėra viskas aptariama, bet susitariama, kad dirbs darbostogų režimu.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Ar nebus taip, kad pasirinkęs darbostogas ir jas aptaręs su darbdaviu, vėliau pats nukentėsiu, jeigu man kas nors nutiks?

– Labai yra svarbu darbuotojų sauga ir sveikata. Visų pirma, susitarimas turi būti raštiškas. Darbdavys yra atsakingas už darbuotojų saugą ir sveikatą. Nesvarbu, ar mes dirbsime namie, ar darbo vietoje, ar Turkijoje, ar Ispanijoje. Darbuotojas turėtų būti apmokytas pats įsivertinti profesinę riziką arba darbdavys turi tą padaryti. Bet natūralu, kad Turkijoje darbdavys nenuvyks ir neįvertins darbo vietos profesinės rizikos atvejų. Svarbiausia yra apsitarti, įforminti raštu ar elektroniniu parašu.