Brangstančių esminių idėjų laikais Lietuva susiduria su iššūkiu, kaip išugdyti laisvas, kritiškai mąstančias asmenybes, kurios nežinomoje ateityje gebėtų elgtis kūrybiškai, o kartu ir racionaliai. Vienas iš galimų būdų, kurį pasirinko ir švietimo srityje geriausius rezultatus demonstruojanti Suomija, yra individualus ugdymas.

Atsisakyti retrosovietinio mąstymo

Neseniai vykusiame Pasaulio lietuvių ekonomikos forume investicijų į informacines technologijas bendrovės „INVL Technology“ vadovas Kazimieras Tonkūnas atskleidė, kaip lietuvius mato kitų pasaulio valstybių piliečiai. Atsakingi, siekiantys užsibrėžto tikslo, daug dirbantys, nediplomatiški ir nekūrybingi – taip mes atrodome Afrikos, Skandinavijos ir Azijos šalių gyventojams. Nepaisant to, kad pranešimas buvo gana nuotaikingas, kiekvienas iš sėdinčių salėje nustebo ir išgirstus vertinimus priėmė asmeniškai. Juk tikrai nemanėme, jog esame nekūrybingi.

Juk nuo fiktyvios, „uniformuotos“, testais paremtos, ugdymo aplinkos mokyklose įdiegto aiškumo studentai atsiveria didžiulei abejonės.

Pasak E. Aleksandravičiaus, Lietuvoje vyrauja kontorų žmogaus mentalitetas – gebėjimas prisitaikyti prie uniformos, būrio. Atrodo, sąskaitos banke, darbo vieta, kostiumėlis, kurį užsivilkęs ateisi į pirmą ofisą, yra daug svarbiau. Visa kita – tiesiog nepraktiška. Tokiame buitinio praktiškumo sraute lengva pamiršti, kad iš tiesų pasaulį valdo idėjos ir vaizduotė, kad geriausias elgesys, net savo verslus planuojant, vis tiek yra idealizmas, o pasitikėjimas kitu žmogumi – geriausia strategija. „Pingančių technologijų ir brangstančių esminių idėjų laikais pasauliui kaip niekad anksčiau reikia laisvų, kilnių, kritiškai mąstančių asmenybių, gebančių plaukti prieš banalybės srovę ir suprasti, jog vaizduotė valdo pasaulį. Lietuvai reikia žmonių, savo laisvę derinančių su empatija, gebančių įveikti klusnaus tarnautojo ir vienos funkcijos darbininko buitines pagundas, mąstyti ir veikti tautinės bendruomenės ir laisvos visuomenės labui. Todėl, kad tik tokie žmonės geba kurti naujas idėjas, būti vizionieriais.“

E. Aleksandravičius pastebi, kad šios idėjos anaiptol nėra naujos – jos įrašytos visų geriausių – Princetono, Stanfordo ar Harvardo – universitetų misijose. Moralinės kultūros formų pajautimas buvo ugdomas nuo XIX amžiaus, vadinamo auksiniu universitetų laikotarpiu. Šiuos principus taip pat visai neblogai dar prieš karą formulavo iškiliausi mąstytojai ir administratoriai Vytauto Didžiojo universitete. 1939 m. rektorius Stasys Šalkauskis savo inauguracinėje kalboje sakė, kad universitetas – tai ne specialistų kalvė. Jis, pirmiausia, formuoja iškilų, gebantį suprasti ir kelti idėjas žmogų. Šiuos dalykus ir šiandien neblogai jaučia visi, kurie dirba gerose pasaulio aukštosiose mokyklose. Nors tai ir skamba kaip klasikinio universiteto idealai, tačiau jie provokuojamai ateitiški, futuristiniai. „Galbūt šituo išsilavinimo keliu eidami mes ir pabaigtume savo išsilaisvinimo ciklą, kuris 1990 m. prasidėjo nuo valstybės ir didžiųjų struktūrų, bet taip iki žmogaus laisvės dar ir neatėjo?“ – mąsto profesorius.

Kaip vieną švietimo sistemos sustabarėjimo požymių „Academia cum laude“ vadovas įvardija ir pastarųjų metų diskusijas apie universitetų jungimą. „Ar taip seniai nutolo sovietmetis, kad vėl siūloma Lietuvoje palikti tik 2–3 universitetus ir specializuotų mokyklų sistemą, nuo kurios bėgom 1990-aisiais? Ar pamiršome, ką reiškia turėti vieną centrinį universitetą, išpažinti vieną tiesą, vieną galios koncentraciją?“ – klausia E. Aleksandravičius ir priduria, kad visas šis vajus dėl aukštojo mokslo sistemos „optimizavimo“ yra baisios tamsybės ženklai, geriausiu atveju iliustruojantys retrosovietinį prabudimą.

Jis pasakoja, kad visų šių diskusijų fone dažnai atsimena filosofo Kęstučio Skrupskelio žodžius, kuriuose JAV ir Lietuvoje dėstęs profesorius teigia, kad Lietuvos aukštajam mokslui dabar labiausiai reikia humanitarinio išsilavinimo ir griežtos formalios logikos, t. y. ugdyti moralinę kultūrą ir tikslųjį mąstymą.

Būdas ugdyti gražiausias žmogaus savybes

Anot E. Aleksandravičiaus, didžiausias švietimo sistemos uždavinys šiandien turėtų būti studijų individualizavimas. „Kūrybiška asmenybė, atverianti sau ir pasauliui savo proto galias, vidinę energiją bei širdies šilumą, geriausiai atranda save individualių studijų būdu. Taip priartėjama prie suvokimo, kad buvimas lietuviu leidžia tapti ir pačiu geriausiu žmogumi, ir pačiu sėkmingiausiu bet kokios produktyvios veiklos profesionalu. Tai kelias į prasmingą gyvenimą, kur individualus laimės siekis susijungia su bendruoju gėriu, į empatijos viešpatiją ir išmintingo gyvenimo džiugesio erdves“, – mano akademijos vadovas. Lietuvos švietimo sistemoje jis pasigenda galimybių ugdyti ir burti žmones, kurie gebėtų plaukti prieš srovę. Prieš metus įkurta individualių studijų programa VDU „Academia cum laude“ buvo pirmasis ryškesnis bandymas aukštojo mokslo sistemoje įvesti modelį, kur nebūtų nė vienos tos pačios programos, to pačio dalykų sąrašo – kiekvienas studentas kartu su mentoriumi čia sudaro individualų studijų planą. Labiausiai motyvuotiems skirta programa sukurta taip, kad kiekvienam sudarytų sąlygas atsiverti.

Kita vertus, tradicija diskutuoti apie mokslą, atliepiantį šių dienų iššūkius, turi atsirasti visose švietimo sistemos grandyse. Nuo darželio iki mokyklos – visi turi būti sutelkti kokybiškam asmenybės ugdymui. Kitu atveju, anot Egidijaus Aleksandravičiaus, turime sistemą, kai atėjusius į universitetą, kuriame neapsiribojama vienu pasirinkimu, ištinka sukrėtimas: „Juk nuo fiktyvios, „uniformuotos“, testais paremtos, ugdymo aplinkos mokyklose įdiegto aiškumo studentai atsiveria didžiulei abejonės ir nežinomybės stichijai, atsiranda individualusis atsakomybės jausmas. Ir tai yra sunku. Tik labai disciplinuotas ir aukšto intelekto žmogus gali atlaikyti visą šitą neaiškumo atmosferą.“

Individualių studijų programos neįmanomos ir nuasmenintose srautinėse aplinkose, kur paskaitos skaitomos daugiau nei 100 žmonių auditorijoms, o pamokos vyksta kartais net 30 mokinių talpinančiose klasėse. „Tai situacija, kai iš vienos pusės esame nugramzdinti į monologinę stichiją, kur visi nešioja monologų balionus, o iš kitos pusės mus supa įsakymai ir galia. Todėl vienintelis būdas išvengti skaudžių susidūrimų su kliūtimis yra kalbėjimasis, dalijimasis. Jei ši gija nutruks, liberalios demokratijos nebeliks“, – individualių studijų prasmę mato profesorius ir priduria, kad tokiose programose reikia sukurti ne hierarchinį pavaldumo, galios ir paklusnumo, o džiazinį, linksmesnį, veikimo kartu modelį. Nors jis yra chaotiškesnis, bet kartu kūrybiškesnis, atveriantis vaizduotę ir duodantis geriausius rezultatus. „Tik šiame kontekste mentorystė arba individualusis, tiesioginis veikimo modelis, kuris atsiranda per santykį akis į akį, įgyja visiškai kitą prasmę ir tampa geriausiu būdu ugdyti gražiausias žmogaus savybes.“

Didžiausias prasmingo gyvenimo malonumas

Kaip vieną iš tokių „veikimo kartu“ modelių E. Aleksandravičius mato draugijų, bendruomenių tinklą. „Draugijos, jų veikla yra visuomenės audinio esmė, – teigia profesorius. – Tokiu būdu ateina suvokimas, kad gali priklausyti įvairioms religinėms, politinėms ar kitoms draugijoms ir kartu būti vienoje visuomenėje. Inteligentas pirmiausia tas, kuris yra viešajame gyvenime. Galima sakyti, kad tai yra moralinė pareiga. Bet galima sakyti, kad tai ir didžiausias prasmingo gyvenimo malonumas.“ Kuo daugiau asociacijų, klubų, bendruomenių po vienu stogu, tuo palankesnė ir ugdymo aplinka tokioje įstaigoje. Tai iki šiol yra ir visų senųjų pasaulio universitetų ABC.

Tokių idėjinių sambūrių, akademijų ar ugdymo įstaigų misijoje turėtų būti užprogramuota, kad jos bendruomenės narių sąrašas niekuomet nebus baigtinis. „Academia cum laude“ vadovo nuomone, šalia jau minėtų humanitarų, tiksliųjų mokslų atstovų tokiose draugijose turėtų būtinai atsirasti žmonių su kūrybinio rašymo įgūdžiais, rašytojų ar teologų, su kuriais galima būtų diskutuoti ne tik apie gebėjimą tikėti, bet ir gebėjimą būti kartu tiems, kurie geba tikėti, ir tiems, kurie tiki į netikėjimą. „Svarbiausias tikslas, vienijantis tokius žmonių spiečius, turėtų būti burti žmones, kurie galėtų išsigalvoti dalykus, kurių iki jų niekas nežinojo, o ne priešingai – užpildyti žmonių atminties žinomybėmis ir vesti į ateitį, kuri neaiški“, – provokuoja E. Aleksandravičius ir priduria, kad jo paties gyvenime būta ne vieno mentoriaus, kurie jį vedė, dalijosi žinojimu ir todėl šiandien galintis sakyti, kad „gyvenimas man šypsojosi“.

Mentorystės Scilė ir Charibdė

Pats E. Aleksandravičius asmenišką bendravimą labai vertina. Tačiau čia pat išskiria dvi mentorystės farvaterio kliūtis arba dvi klasikinio mąstymo figūras Scilę ir Charibdę, kurias kiekvienas kuratorius turėtų turėti minty. Pirmoji, kai dirbdamas su žmogumi nori jį daryti panašų į save, nes esi įtikėjęs, jog pats esi pasiekęs tobulybę. „Toks ugdymas apsiriboja paieškomis dievoto mokinio, kuris tavyje įžiūrėtų autoritetą ir nekvestionuodamas vykdytų užduotis. Masinėse auditorijose tokių elgesių yra daugiau. Kuo labiau kompleksuotas dėstantysis, tuo didesni formalieji reikalavimai, tuo didesnis bandymas apie save kažką kalbėti. Kitaip sakant, visa dabartinė švietimo sistema taip muštruoja generaciją po generacijos.“

Antrąją mentorystės formą profesorius apibūdina kaip senesnio, išmintingesnio dalyvio ir jauno žmogaus duetą. Šiuo atveju, siekis yra nekurti panašų į save, o dalytis visuminiu patyrimu, metodais, įrankiais, kurie padėtų jaunam žmogui kažko pasiekti savo kūrybose ir gyvenime. Galbūt tam tikruose epizoduose kuratorius dalijasi amatininkiškuoju, siaurai specializuotu išmanymu, tačiau nuo profesoriavimo didelei auditorijai ir pamokslavimo skiriasi tuo, kad jaunas žmogus vedamas per mentoriui šiek tiek geriau žinomas tankynes.