Šeimos užsiėmimas

Savo laisvalaikio užsiėmimą – rengti ekskursijas milžiniškame saulėgrąžų lauke E.Karaliūtė vadina pramoginiu ir edukaciniu. Ir tuoj pat priduria, kad sodyba šalia saulėgrąžų – Karalių šeimos vasaros rezidencija, į kurią visi skuba po darbų Šeduvoje, savaitgaliais, per vasaros atostogas. „Ne ūkininkai mes – tik išdykautojai“, – aiškina viena iš saulėgrąžų lauko idėjos iniciatorių.

Turėti namus vienkiemyje buvo ne dukros, bet tėčio Kęstučio svajonė, mat jis buvo augęs ant Dubysos kranto Ariogalos krašte. Prieš trejus metus vyras tokius namus rado – tiesa, per žoles ir apaugusius krūmus nuo kelio jie vos matėsi.

„Į kiemą įžengėme prasidėjus pirmajam karantinui – 2020-ųjų gegužę. Penkiolika metų čia nieko nebuvo daryta, tad teko iš peties paplušėti“, – pasakoja Elžbieta.

Kai nužydi dekoratyvinės saulėgrąžos, dalį jų pasiliekame sėklai. Dalį žiedlapių pasidžiovinam arbatai, o dalį galvų vežame ūkininkams, kad iš jų išspaustų aliejaus. Visa kita kompostuojame.

Sodyba šiuo metu rūpinasi šeši žmonės: Elžbietos tėvai – Kęstutis ir Jūratė Karaliai, Elžbieta su vyru Pauliumi Kabliu ir net poros dukrelės – dvylikametė Adelė ir septynerių Barbora – sukasi saulėgrąžų sėjos, priežiūros, auginimo, o vėliau ir edukacijų procese; jos puikiai orientuojasi situacijoje. Mažoji, girdėdama, ką mama į saulėgrąžų laukus atvykusiems žmonėms pasakoja, įsigudrino gidauti pati. „Barborytė gana informatyviai nupasakoja viską, kas čia vyksta“, – giria jaunėlę mama.

Saulės gėlės – sena svajonė

Lietuvoje jau yra hortenzijų, rožių, tulpių, levandų parkų, o Elžbieta dar nuo vaikystės svajojo turėti savo saulėgrąžų lauką.

„Su broliu jas sodindavome ir konkuruodavome, kuriam aukštesnė užaugs. Į mokyklą Rugsėjo 1-osios proga nešdavome irgi ne kardelius ir astrus, bet saulėgrąžas“, – prisimena ji.

Metamorfozė: kai prieš keletą metų Karaliai gavo sodybos raktus, per žoles ir apaugusius krūmus nuo kelio ji vos matėsi, o dabar čia linguoja ryškus saulėgrąžų laukas. / E. Karaliūtės asmeninio archyvo nuotr.

Pirmais metais saulėgrąžomis užsodino tik dešimt arų – su mintimi, kad kažkas galbūt norės tarp jų fotografuotis. Tuo pačiu metu per televiziją išgirdo reportažą apie Panevėžio rajone esantį saulėgrąžų lauką. Jo šeimininkas augino saulės gėles dėl sėklų, bet nedraudė prie jų ir fotografuotis.

„Tačiau vieną dieną ūkininkas Barzda užtvėrė savo saulėgrąžų lauką, nes per didelis žmonių srautas padarė nemažai žalos – gėles ištrypė. Štai tada pasigirdo viena kita žinutė ir apie mus – feisbuke, instagrame. Mūsų saulėgrąžos jau buvo gražiai sužydėjusios“, – pasakoja E.Karaliūtė, antraisiais metais įvairių veislių saulėgrąžomis užsodinusi jau 30 arų.

Tuomet suprato, kad karantino išvargintiems žmonėms reikia pramogų. Taip saulėgrąžų lauke atsirado ir dviratis, ir pakylėjimai, ir kopėtėlės. Padėdavo ir pintinę obuolių, kad pasigėrėję saulėgrąžomis lankytojai galėtų pasivaišinti.

Įdomiausios – violetinės

Šiandien didžiuliame lauke auga net 75 skirtingų veislių saulėgrąžos. Gal būtų ir daugiau, deja, ne visos veislės prigyja. Elžbieta sako, kad dalis jų yra daugiametės, bet pačios gražiausios gėlės – vienmetės.

Vienų veislių saulėgrąžų sėklos yra valgomos, kitų – sodinamos tik dėl grožio. Iš valgomų moteris mini bulvines saulėgrąžas – topinambus, kurių tėtis jai vis dar neleidžia sodinti, mat ši veislė greitai plečiasi.

Vienmetes tenka kiekvieną pavasarį sėti, o rudenį rauti. Norimų saulėgrąžų veislių Elžbieta ieško įvairiais būdais – per draugus Amerikoje, internetą, parodas, keliones į užsienį. Juokiasi, kad kartais randa maišelį su sėklomis, pakabintą ant sodybos tvoros.

Įvairovė: šiuo metu pas Karalius galima išvysti ne tik įprastų geltonų, bet ir violetinių, oranžinių, raudonų, juodų ir net astras primenančių saulės gėlių. /E. Karaliūtės asmeninio archyvo nuotr.

Rusijai užpuolus Ukrainą, Lietuvos ambasadorius Ukrainoje Valdemaras Sarapinas atsiuntė Elžbietai net 12 veislių sėklų. Šiuo metu saulėgrąžų kolekcijoje galima išvysti ne tik įprastų geltonų, bet ir oranžinių, citrininių, juodų, raudonų, net pūkuotų gėlių. Įdomiausios – violetinės. Saulėgrąžų augintoja pasakoja, kad jos išskleidžia violetinius žiedus pačiame vėlyviausiame etape, o žiedlapiai būna ne plokšti, bet susisukę į ilgas dūdeles. „Dar viena šių metų naujiena vadinu saulėgrąžinius astrus. Išskirtinės gėlės, labai primenančios tikrus astrus“, – aiškina pašnekovė.

Elžbietos nuomone, saulėgrąžos – nelepios gėlės, bet turinčios šiokių tokių pageidavimų. Deja, šie metai joms buvo per daug lietingi ir šalti. Pritrūko saulės ir šilumos. Tačiau dekoratyvinės saulėgrąžos dar kelia galvas ir laukia lankytojų iki pat pirmųjų šalnų, o valgomosios jau kviečia rinkti derlių. Kai sunoksta jų sėklos, į Karalių sodybą suguža mažųjų graužikų augintojai, paukštelių draugai.

Iki rekordo dar trūksta

Karalių valdose nepražūna niekas. „Kai nužydi dekoratyvinės saulėgrąžos, dalį jų pasiliekame sėklai. Dalį žiedlapių pasidžioviname arbatai, o dalį galvų vežame ūkininkams, kad iš jų išspaustų aliejų. Visa kita kompostuojame“, – atskleidžia E.Karaliūtė.

Moteris pamini ir dar vieną įdomų faktą, kad kai kuriose šalyse saulėgrąžos naudojamos ir dirvožemiui valyti. Pavyzdžiui, po Černobylio katastrofos šią gėlę žmonės sėjo ne tik žuvusiems vaikams, tėvams atminti, bet ir radiacijai iš žemės ištraukti.

2016-aisiais užfiksuotas aukščiausiai užaugusios saulėgrąžos rekordas Lietuvoje, ji iššovė į dangų net pusšešto metro. Kieme šalia savo namų ją išaugino Ala ir Raimondas Masevičiai iš Lukošiškių kaimo Anykščių r. Prieš porą metų sodininkas mėgėjas iš Vokietijos džiaugėsi 9,17 m aukščio saulėgrąža, kuriai išmatuoti prireikė net ugniagesių kopėčių. Vokietis ją laistė šiltu vandeniu ir tręšė savadarbiu kompostu, į kurį įmaišydavo pjaustytų bulvių.

Anot Elžbietos, šįmet aukščiausia jų lauke užaugusi saulėgrąža siekia 3,50 m. Ko reikia, kad būtų aukštesnė? „Labai priklauso ir nuo sėklos. Čia galioja ta pati taisyklė, kaip ir žmogui. Jei mamos ir tėčio ūgis 1,50 m, tai niekada jų vaikai nebus saboniai“, – juokėsi pašnekovė.

Ąsočiai pasakoja istoriją

Saulėgrąžų augintoja ne tik rūpinasi gėlių lauku, bet ir vadovauja Radviliškio rajono savivaldybės Etninės kultūros ir amatų centrui, įsikūrusiam Pakiršinyje. Moteris juokiasi, kad dirbant tokį darbą tenka mokėti viską – ir iš molio lipdyti, ir vilną velti, ir odinius dirbinius gaminti. Ji veda edukacinius užsiėmimus visoje Lietuvoje.

Vis dėlto su moliu Karalių šeimoje labiausiai susijęs brolis Mindaugas, gavęs vardą vienintelio Lietuvos karaliaus garbei. Nuo vaikystės mėgęs minkyti molį, baigęs keramikos mokslus, Mindaugas šiuo metu gyvena užsienyje.

Gausi: molinių ąsočių kolekcijoje – daugiau nei 800 eksponatų. / E. Karaliūtės asmeninio archyvo nuotr.

„Molinės saulėgrąžos“ pavadinimas sodybai duotas ne veltui: čia patekę lankytojai apžiūri ne tik įvairių veislių saulėgrąžas – jie nuvedami ir į molinę daržinę, kur puikuojasi tvarkingai lentynose surikiuoti moliniai ąsočiai. Karalių kolekcijoje jų – daugiau nei 800. Pirmąjį eksponatą į namus parnešė mama: pagailo ant kaimynės tvoros kabančio neglazūruoto molinio ąsočio – o jei suduš? Kitur rado įdomų pieno nuleistuvą, kurį išmainė į uniformą kaimynės anūkui.

Elžbieta pasakoja, kad su molinių ąsočių rinkimu prasidėjo ir didesnis jų šeimos susidomėjimas senoviniais daiktais. Dalis priklauso jų giminaičiams. „Turime pasidarę išsamų giminės medį. Žinome, kas, kur ir kuo seniau užsiimdavo“, – aiškina protėvių palikimui neabejinga E.Karaliūtė.

Moteris džiaugiasi, kad jų svečiai lankytojai dažnai atveža ir dovanų. Neseniai gavo ąsotį iš puodžių karaliumi vadinamo Vidmanto Vertelio, gyvenančio puodžių sostinėje Kuršėnuose. Amatininko dovana garbingai įsikūrė šalia dar jo senelio žiestų ąsočių, kurių ne vienas puošia Karalių kolekciją.

„Nusprendėme, kad rinksime ne tik senovinius, bet ir šių laikų ąsočius, kurie mūsų vaikams, anūkams, proanūkiams ilgainiui taps tokia pačia praeities vertybe“, – viliasi ji.

Tarp miesto ir kaimo

Atostogauti Karaliai stengiasi dar iki saulėgrąžų sėjos, nes paskui visą šeimyną užklumpa darbai darbeliai. „Jei gerosios močiutės nebūtų mūsų merginų į Palangą išvežusios, turbūt jūros per tėvų darbus jos būtų nemačiusios“, – juokiasi Adelės ir Barboros mama.

Ar Adelė, jau žengianti į paauglystę, neprotestuoja, kad visos tėvų vasaros skirtos saulėgrąžoms? „Tenka su ja pasiderėti. Turime susitarimą, kad, jei savaitgalį nenori važiuoti į sodybą, turi tvarkytis namuose. Dulkes nuvalyti, grindis išplauti, indaplovę prikrauti ir pan. Ką pasirenka, tą ir turi“, – paaiškina mama.

Paklausta, kuo save laiko – miestiete, mylinčia kaimą, ar kaimiete, gyvenančia mieste, Elžbieta šypsosi ir sako, kad nuo vaikystės augo su daržais ir gyvulių ūkiu. „Nereikėjo važiuoti į zoologijos sodą pasižiūrėti, kaip karvė atrodo, nes mama laikė ir karvę, ir kiaulių, ir avių... Tiesa, Šeduvos miestu nevadiname. Sakome, kad gyvename kaime, o kai užsimanome į miestą – lekiame į Šiaulius ar Panevėžį“, – paaiškina ji.