Apie tai garsiai kalbama retai: išskirtinai elitiniai pomėgiai, vienijantys įtakingus politikus, didelių verslų savininkus, įtarimų sulaukusius asmenis, paslėpti nuo pašalinių akių. "Ne saviškių" nepageidauja ne tik medžiotojų būreliai, tačiau ir kiti galia, įtaka, turtais grįsti dariniai – filatelistų, meno kolekcininkų rateliai, "Rotary", "Lions" klubai.

Pomėgis su dvigubu dugnu

Medžioklė pati savaime nėra blogis. Istoriškai ji susiklostė kaip tam tikra aristokratiška veikla – medžiodavo karališkosios šeimos, kviesdavosi į svečius kitų šalių aristokratus, didikus, įžymybes. Ši tradicija perėjo ir į demokratijos politiko įpročius. Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, politologas Algis Krupavičius kaip pavyzdį pateikia prezidentą Algirdą Brazauską. Šis buvo tapęs geru Suomijos prezidento Martti'io Ahtisaari'io draugu, kartu su juo medžioklėje yra praleidęs ilgas valandas. Taip pat medžiojo su Latvijos, Kazachstano ir Ukrainos prezidentais Gunčiu Ulmaniu, Nursultanu Nazarbajevu bei Leonidu Kučma.

Aukščiausių socialinių sluoksnių polinkis į elitiškumą rodo visuomenės skurdą.

"Tik kad tos medžioklės ne visada privesdavo prie protingų politinių sprendimų. Medžiodamas su Ulmaniu Brazauskas derėjosi dėl sienos žymėjimo, ir tos derybos buvo gerokai naudingesnės latviams negu lietuviams. Po to sienos delimitacijos procesas sustojo labai ilgiems metams, – priminė A.Krupavičius. – Bet apskritai su medžioklėmis turime skirtingų patirčių. Kalbant apie tarpvalstybinius santykius, jos gali būti instrumentu, kai tie santykiai tampa draugiškesni, valstybių vadovai vienas kitą geriau pažįsta, paprasčiau randa bendrą kalbą – tokie ryšiai būtų naudingi visuomenei bei valstybei. Bet yra ir kitokių pavyzdžių, ypač vidaus politikoje, kai priimami, švelniai tariant, abejotini sprendimai."

Šių laikų medžioklė nėra tiesiog hobis, nekaltas laisvalaikio praleidimo būdas. Toks vertinimas, sakė politologas, būtų tik viena medalio pusė. Antra, dažnai mažiau matoma, yra tai, kad šioje veikloje susitinka įtakingi skirtingų sričių žmonės, ir jų diskusijų objektu tampa praktiniai, dalykiniai, labai žemiški klausimai, kurie paskui sprendžiami valdžios, verslo organizacijose.

"Yra tam tikras dvigubas dugnas", – teigė A.Krupavičius.

Prie išskirtinių pomėgių jis priskiria ne tik medžioklę. To paties svorio asmenys, svarbūs, įtakingi, turtingi, tampa ir elitiniais filatelistais, meno kolekcininkais, pirties mėgėjais.

"Visa tai žiedai iš to paties darželio. Jeigu sakome, kad medžioklės pomėgis turi būti deklaruojamas, tai priklausymas galerijoms, kolekcininkų draugijoms, kurios užsiima tam tikra komercine veikla, juo labiau turėtų būti deklaracijų objektas, – neabejoja politologas. – Galima būtų sakyti, kaip biurokratiška, kiek daug tų taisyklių ir panašiai, tačiau senesnių demokratijos tradicijų šalyse tų, atrodytų, perteklinių taisyklių yra ne viena ir ne dvi, ir visi – politikai, verslo asmenys – stengiasi jų laikytis."

Elitas – iš skurdo ir krizių

Elitinę narystę, norą priklausyti grupei, viršesnei negu likusi visuomenė, – visa tai, kas reiškia privilegijas, anot profesoriaus, vis dar esame linkę vertinti per daug supaprastintai: oi, čia sovietinis paveldas.

"Nuo nepriklausomybės atkūrimo praėjo trys dešimtmečiai, gimusieji 1990-aisiais – jau 30-mečiai. Tai kur kas daugiau laiko, negu reikia, ir visur įžvelgti sovietinį paveldą būtų tiesiog nesusipratimas. Dabar, per nepriklausomybės laikotarpį, prisikūrėme naujų privilegijų, naujų išskirtinumų. Ir užsiimame vaikiškais žaidimais. Sakome, kad mūsų idealas ir tikslas yra Šiaurės šalys, pasižyminčios lygybe, solidarumo tradicija. Bet kartu norime turėti ir labai daug elitiškumo elementų – kažkas turi būti geresnis, protingesnis, svarbesnis", – atkreipė dėmesį A.Krupavičius.

Anot jo, aukščiausių socialinių sluoksnių polinkis į elitiškumą rodo visuomenės skurdą. Materialinės vertybės, ceremoniniai, simboliniai ženklai, jų išaukštinimas – tai skurdo socializacijos požymiai, ypač išryškėjantys krizių laikais. Ir visa tai matome šiandien.

"Lietuva per pastaruosius 30 metų sėkmingų laikotarpių turėjo pernelyg mažai. Po nepriklausomybės atkūrimo ekonomiškai ir socialiai situacija buvo krizinė iki pat 1996–1997 m., paskui atsirito Rusijos finansinės krizės banga, kurios poveikį skaudžiai pajutome, toliau – 2008–2011 m. pasaulinė ekonominė krizė. Visuomenė, kuri gyveno sukrėtimuose, turi stiprų materialinės gerovės alkį, siekia simbolinių jos įrodymų", – pagrindines noro būti privilegijuotam priežastis nurodo A.Krupavičius.

Pasak ekspertų, šių laikų medžioklė nėra tiesiog hobis, nekaltas laisvalaikio praleidimo būdas.

Ar skurdo socializacijos suformuotas aukščiausias visuomenės sluoksnis – tai elitas? Kad ir su tokiais karališkais pomėgiais kaip medžioklė?

"Mums trūksta intelektualinio elito – nepriklausomo, savarankiško, turinčio balsą, nuomonę, požiūrį, argumentus. Mūsų elite per daug servilizmo, tai yra vergiško pataikavimo tam, kas yra aukščiau, kas turi daugiau galių, daugiau valdžios. Ta vergiškumo, prisitaikymo, pataikavimo DNR šiuolaikinėje Lietuvos visuomenėje kol kas labai stipri", – diagnozavo profesorius.

Pažeidžiamiausi, anot jo, dabartiniai 40–50-mečiai, turintys daugiausia prarastosios kartos bruožų. Tai Gariūnų karta, žengusi į gyvenimą 1991–1992 m. socialinio, ekonominio sunkmečio laikais, patyrusi visą to meto netikrumą, buvimą tarp kūjo ir priekalo, vertybių virsmą. Postai, pozicijos, valdžia, galia, materialinės gėrybės – jos gyvenimo epicentras.

"Ta stiklinė yra labiau pusiau tuščia šiuo požiūriu Lietuvoje negu pusiau pilna. Pasigendu tokios visuomenės, taip pat ir elito, kuri turi savo vertybes, nuostatas – ne savarankiškas, o bendruomeniškas, ne atskiriančias, o jungiančias", – sakė A.Krupavičius.

Tai – nusikalstamas veiksmas

Apžvalgininkas Česlovas Iškauskas dabartines medžioklės tradicijas, kai valstybinis elitas susiburia į medžioklės būrelius ir nieko į juos neįsileidžia, vis dėlto linkęs vertinti kaip sovietinį reliktą.

"Nuo Brazausko laikų paprastiems žmonėms patekti į juos neįmanoma, net ir varovu. Anuomet aš irgi esu bandęs įsirašyti į varovus, bet nieko iš to neišėjo. Nors tu ginklo nesinešioji, tik lakstai po miškus, tikrina tavo ir politinę, ir psichinę būklę, ir daugybę viso kito. Kodėl politinę? Kad neišduotum jų plepalų, sandėrių, suokalbių, kurie ten rezgami. Žinoma, yra ir paprastų medžiotojų, kurie nėra valdžios vyrai, niekam nevadovauja. Bet elitiniai būreliai nuo paprastų tuo ir skiriasi, kad į juos buriamasi ne pamedžioti, pailsėti, pasėdėti už stalo ir padainuoti, bet spręsti valstybės klausimų", – pastebėjo Č.Iškauskas.

Iš esmės visi daro įtaką valstybės ūkinei, politinei veiklai ir tuose medžioklės pasivaikščiojimuose jie sprendžia sau naudingus reikalus ir tuo, be abejo, daro poveikį valstybei.

Kitaip tariant, ten valdoma Lietuva. Bet užkulisiuose vykstantys susitarimai slepiami, visuomenė apie juos nieko nežino. Oficialiuose susitikimuose tik užtvirtinama tai, dėl ko prieš tai sukirsta rankomis medžioklėje ar žvejyboje.

"Aš tau – tu man, ranka į ranką... Ir tai jau panašu į nusikaltimą valstybei. Jeigu aš slapta susitariu su tavimi ir paduodu ranką, tai čia suokalbis, sandėris. Tikrai ne susitarimas, o nusikalstamas veiksmas, tai faktas, – tvirtino  apžvalgininkas. – Pažiūrėkite, kokie žmonės yra tų medžiotojų būrelių sąrašuose. Iš esmės visi daro įtaką valstybės ūkinei, politinei veiklai ir tuose medžioklės pasivaikščiojimuose jie sprendžia sau naudingus reikalus ir tuo, be abejo, daro poveikį valstybei".

Elitiniai medžioklės plotai mūsų teisėsaugai, anot Č.Iškausko, dar neįžengta žemė, tikra klampynė. Bandyti išsiaiškinti, dėl ko buvo susitarta, kaip jie ten vienas kitą dengia ar kokį savo atstovą nori siūlyti į vieną ar kitą svarbų postą, praktiškai neįmanoma.

"Nušaunama stumbrė, kyla rezonansinis skandalas – skraistė prasidengia, ima lįsti ir visi kiti galai. Bet šiaip tie reikalai vyksta tyliai, ramiai. Net tie medžiotojų būrelių vadovai ar nariai, kurie išeina iš aktyvios politikos ar verslo, nenori kištis ir prisiminti, ką ten veikė. Kodėl? Juk jie ne vieni. Patys atsitraukia nuo valstybės reikalų, bet lieka vaikai, giminaičiai. Verčiau patylėti ir apsaugoti juos nuo galimų grėsmių, keršto", – svarstė pašnekovas.