Savotiška piligrimystė

Anksčiau mūsų sėsliau gyvenę protėviai traukdavo tik į šalia kaimo esančias kapinaites, o dabar nereta šeima per kelias dienas, lankydama artimųjų kapus, apvažiuoja kone visą Lietuvą. Pasak etnologės G. Kadžytės, tai irgi gražus Visų Šventųjų ir Vėlinių paprotys – savotiška piligrimystė.

„Anksčiau Vėlinių metas buvo labiau susietas su bažnyčios, kur buvo meldžiamasi už mirusius artimuosius, lankymu. Dabar, kai visuomenė labiau sekuliarizuota, o artimieji palaidoti ne vienose kapinėse, dalis žmonių į bažnyčią nebeužsuka. Kaip yra liudijęs etnografas Mikalojus Katkus, jau XIX a., aplankę kapus, žmonės dažnai susirinkdavo pas kurį nors giminaitį, kukliai pasivaišindavo, pagiedodavo, paminėdavo mirusiuosius. Tai laikais Vėlinių laikotarpis apimdavo visą lapkričio mėnesį, tad tekdavo pasisvečiuoti ne vienuose namuose. Į tokius susibūrimus vesdavosi ir vaikus, jiems senoliai papasakodavo ir apie gimines, ir apie gimtąsias vietas, – taip būdavo gražiai perduodama gyvoji istorija“, – teigia etnologė.

Bendrystė: etnologė G. Kadžytė pastebi, kad nereta šeima per kelias dienas, lankydama artimųjų kapus, apvažiuoja kone visą Lietuvą. Tai irgi gražus Visų Šventųjų ir Vėlinių paprotys. / G. Kadžytės asmeninio archyvo nuotr.

Pajusti ryšį

Pasak G. Kadžytės, svečiavimosi pas gimines, aplankius kapus, tradicija yra išlikusi iki šiol – iš toliau atvykstantys giminaičiai jau iš anksto susitaria, pas kurį pusbrolį, pusseserę ar dėdę užsuks kavos išgerti.

„Per Kūčias prie stalo susėda tik šeima, o per Vėlines yra galimybė aplankyti seniai matytus tolimesnius gimines. Žinau, kad negalėdami atvykti į gimtinę pirmosiomis lapkričio dienomis, kartais kremtasi mūsų emigrantai, bet jiems patarčiau Vėlinių vakarą bent peržiūrėti mirusių artimųjų nuotraukas, prisiminti šviesius jų gyvenimo momentus“, – pataria G. Kadžytė.

Etnologė pastebi, kad labai sveikintinas dalykas yra giminės istorijos rašymas: kartais atsiminimus surašo patys giminės senoliai arba juos pakalbinę jaunesnieji.

Stebina užsieniečius

Pasak etnologės, iki šiol kai kuriuose Dzūkijos kaimų kapinėse dar deginami Vėlinių laužai – tai itin sena mūsų tradicija.

„Ji tikrai verta išlikti ir būti atgaivinta, nes laužuose buvo sudeginamos nukritusios medžių šakos, kankorėžiai, seni nebenaudojami mediniai kryžiai. Be to, laužą reikėdavo prižiūrėti, tad prie jo ilgiau pabūdavo, pasimelsdavo, pagiedodavo, pasikalbėdavo tos bendruomenės žmonės. Dzūkai ant savo smiltynėlių visuomet gyveno vargingiau, bet turbūt sutelkčiau, nes išlaikė Vėlinių laužų tradiciją; taip, kaip žemaičiai mums išsaugojo Užgavėnes, o aukštaičiai – Jonines“, – pasakoja ekspertė.

Dzūkai ant savo smiltynėlių visuomet gyveno vargingiau, bet turbūt sutelkčiau, nes išlaikė Vėlinių laužų tradiciją; taip, kaip žemaičiai mums išsaugojo Užgavėnes, o aukštaičiai – Jonines.

Anot G. Kadžytės, žvakučių kapinėse mada atėjo ne taip seniai – XIX a. pabaigoje. Ji, aišku, šiek tiek pasikeitė, nes anksčiau žvakės buvo paprastos, vaškinės, namų darbo, tad žmonės prie kapų, rūpindamiesi, kad jos neužgestų ir visai sudegtų, pabūdavo ilgiau.

„Kai sutemus važiuoji pro kapines Vėlinių vakarą, ta liepsnelių jūra tiesiog užburia. Ypač jei jos didelės, senos, kaip Rasų kapinės Vilniuje. Pastebiu, kad praeityje kapines žmonės labiau lankydavo šeimomis, dabar vyresnieji dažniau ateina į jas dieną, jaunimas – jau sutemus. Žinau, kad daugelis studentų nusiveda į žiburiuojančias liepsnelėmis kapines Lietuvoje studijuojančius bičiulius užsieniečius, kuriems tas vaizdas, sako, palieka neišdildomą įspūdį“, – pažymi G. Kadžytė.

Vėlių laikas

Pasak etnologės, kalbėdami apie Vėlines, mūsų protėviai atskleisdavo savo poetinę prigimtį.

„Vyresnieji dažnai norėdavo vaikams pateikti pasaulį kaip pasaką, todėl pasakodavo, kad žvaigždės danguje – tai vėlių langeliai, per kuriuos jos žiūri į žemę. Kita vertus, tai būdavo ir edukacinė priemonė atgrasyti jaunimą nesišlaistyti naktimis, kad nepakliūtų į bėdą: jie būdavo perspėjami, kad sutemus nėra ko klaidžioti tiek tamsoje, tiek po kapines, nes tai vėlių laikas“, – sako senųjų papročių ir tradicijų žinovė.

Tvaresni sprendimai

* Nors prekybos centruose yra žvakių kiekvieno skoniui ir piniginei, o prieš Vėlines joms taikomos akcijos, kapų perkrauti žvakutėmis nevertėtų. Skaičiuojama, kad kasmet per šias dienas kapinėse paliekama milijonai stiklinių ar plastikinių žvakidžių, kurios, deja, vėliau tampa tūkstančiais tonų atliekų.

* Reikėtų paieškoti tvaresnių būdų, kaip pagerbti savo mirusius artimuosius. Renkantis augalus, natūralūs, visžaliai sodinukai visada bus geriau nei plastikinės ir aplinką mikroplastiku teršiančios gėlės. Verčiau rinktis daugkartines stiklines žvakides su pakeičiamais įdėklais.

* Jei prie kapinių nėra rūšiavimo konteinerių, kapų puošimo atliekas geriau parsivežti namo ir išrūšiuoti.

* Stiklinės žvakidės, nesvarbu, su vašku ar ne, metamos į stiklui skirtą rūšiavimo konteinerį.

* Žaliąsias atliekas – lapus, žolę, smulkias ar stambesnes šakeles, medienos atliekas, nuvytusias gėles – svarbu mesti į specialius didmaišius ar aptvertas aikšteles.

* Dirbtinės gėlės turėtų atsidurti mišrių, bet ne žaliųjų atliekų konteineriuose.

* Švarūs plastikiniai žvakių įdėklai, plastikiniai vazonėliai, plastiko maišeliai keliauja į plastiko atliekų konteinerį.

* Plastikiniai žvakių įdėklai, užteršti išsilydžiusio vaško likučiais, turėtų atsidurti mišrių atliekų konteineriuose, nes tokie netinka perdirbti.

* Dėžės, pakavimo maišeliai, popierius, kartonas metami į popieriui skirtus konteinerius.

* Metalinį vainiko karkasą, metalinius žvakidžių dangtelius reikia mesti į stiklo ir metalo rūšiavimo konteinerį. Gėlių kempines – į mišrių atliekų konteinerį.