– Kaip, jūsų nuomone, Lietuva sugeba valdyti skurdą?

– Negalime pasigirti, kad šiuo metu suvaldome šią problemą, tačiau pateiktas tyrimas reikalauja tam tikro komentaro. Kad ir kaip būtų, šalyje augant vidutinėms pajamoms, auga ir ta skurdo riba, nuo kurios skaičiuojama, ar žmonės lieka po ja, ar gyvena geriau. Žinoma, ją indeksuojant, atsiranda prielaidų, kad skurde gyvenančių žmonių lyginamasis svoris didėja, tačiau tai nepaneigia pačios problemos esmės.

Lietuvoje yra ištisų visuomenės kategorijų, kurios sunkiai suveda galą su galu. Ypač senjorai, pensininkai, kurie tikrai negali pasigirti gaunantys kažkokias šešėlines pajamas ar atlyginimus vokeliuose – pensijos vokeliuose nemokamos. Tie trupiniai, kuriuos jie gauna, yra tikrosios jų pajamos. Pensininkų vartojimo krepšelis yra toks, kad juos skaudžiausiai pakerta infliacijos tendencijos (metas, kai brangsta maisto produktai), nes senjorai didžiausią dalį pajamų išleidžia jiems įsigyti.

Nenoriu pasakyti, kad tik pensininkai yra rizikos grupė, patenkanti į skurdo kategoriją. Kalbėti reikėtų ir apie šeimas, auginančias daugiau vaikų. Valstybės politika nebuvo itin jautri daugiau vaikų turintiems žmonėms. O sprendimai, kurie yra priimti dėl neapmokestinamojo pajamų dydžio (NPD) kėlimo už kiekvieną papildomą vaiką, įsigalios tik 2017 m. Šiandien jie padėti negali.

– Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos viceministras tarsi priskiria ministerijai minimalios algos kėlimą, NPD ir kitus didėjančius rodiklius. O savivaldybės negeba panaudoti tam skirtų konkrečių lėšų. Regis, nežinome, kas šią problemą turi spręsti. Ką apie tai manote?

– Reikia pasakyti, kad šis tyrimas atliktas 2015 m. pagrindu, o jie nebuvo išskirtiniai nei minimalios mėnesinės algos (MMA) didinimo, nei NPD kėlimo prasme. Galiu pasakyti, kad Lietuvos problema yra tai, kad socialiniai sprendimai priimami trūkčiojančiu režimu – kadencijos pradžioje tie dalykai sprendžiami gana vangiai, o į jos pabaigą staiga suvokiama, kad reikia pasirūpinti potencialiais rinkėjais. Tuomet šiais dalykais pradedama rūpintis.

Žinoma, tokiomis sąlygomis būna laikotarpių, kai žmonės patenka į itin sudėtingą padėtį, nes visi socialiniai dydžiai merdi. Pensijų indeksavimas, kaip vienas iš galimų problemos sprendimo būdų, gal ir nepadarytų mūsų pensininkų turtingais žmonėmis, bet padėtų išvengti duobių.

– Faktas, kad ekonomika auga, bet kalbama apie 22 proc. skurstančių šalies žmonių. Tai daugeliui skamba kaip paradoksas.

– Paprastai, jei augant ekonomikai, valstybės pajamų perskirstymo politika neveikia, žmonės, turintys dideles pajamas, ima gauti dar didesnes. Augimo laikotarpiu tai pirmiausia atsiliepia įmonių pelningumui, dividendams ir kitiems finansiniams rodikliams.

Ir tik nuo darbo rinkos padėties priklauso, ar tuo pelnu bus dalijamasi su darbuotojais, o valstybės mokesčių politika lemia, ar kažkiek nuo uždirbtų pajamų teks kitoms visuomenės grupėms. Deja, pajamų perskirstymo politika Lietuvoje šiuo metu nėra tokia efektyvi, kad padėtų atsverti natūralias ekonomines tendencijas, kurios veda į dar didesnį susisluoksniavimą.