Lietuvos sprendimas kompensuoti žydų bendruomenėms už totalitarinių režimų nusavintą turtą yra svarbus visai Europai, kuri dar ieško bendro požiūrio į tragišką Antrojo pasaulinio karo istoriją, sako Vokietijoje įsteigto fondo „Atmintis, Atsakomybė ir Ateitis“ direktorius Guentheris Saathofą.

Jo vadovaujamas fondas nuo 2001 iki 2007 metų išmokėjo kompensacijas daugiau nei 1,66 mln. nuo nacių nukentėjusių žmonių beveik 100 šalių. Įnašus į daugiau nei keturių milijardų eurų fondą sudėjo Vokietijos įmonės ir vyriausybė. Kelių tūkstančių eurų išmokas gavo priverstinį darbą nacių metais dirbę žmonės, buvę getų kaliniai.

Interviu BNS Vilniuje, G.Saathofas teigė manantis, kad ir Rusija turėtų prisiimti atsakomybę už sovietų režimų skriaudas, nors suabejojo, kiek realu yra pasiekti kompensacijų. Jis taip perspėjo, kad dėl ekonominės krizės kyla grėsmė, jog Europoje paplis ekstremistinės ir antisemitinės idėjos, o tokių ženklų jau matoma Graikijoje.

- Lietuvoje pirmosios kompensacijos holokaustą išgyvenusiems žmonėms pagal pernai priimtą įstatymą turėtų būti išmokėtos šiais metais. Ar Lietuva gali pasisemti patirties iš Vokietijos ir konkrečiai iš jūsų fondo?

- Pirmiausia noriu pasakyti, kad labai džiaugiuosi, jog jūsų parlamentas ir Vyriausybė priėmė įstatymą ir parodė ženklą, kad prisiima atsakomybę už istorines skriaudas, padarytas nacionalsocializmo režimo. Kalbėjau su Lietuvos žydų bendruomenės atstove, iškėlėme svarbiausius klausimus - koks yra įstatymo politinis tikslas, kaip geriausia paskirstyti lėšas, iš kokių mūsų klaidų galėtų pasimokyti šis fondas, ir kaip viską padaryti kaip galima greičiau. Mano kaip vokiečio vaidmuo nėra pasakyti Lietuvos organizacijai, kaip jai geriausia dirbti, galiu tik pasidalyti savo patirtimi.

Daviau kelis patarimus. Pirmasis susijęs su tuo, jog daug duomenų apie nukentėjusius nuo nacionalsocializmo režimo saugomi organizacijos „Claim Conference“ duomenų bazėje, kuria reikia pasinaudoti siekiant surasti aukas. Antrasis patarimas - mokėti bendrą sumą visiems kaip simbolinę išmoką. Taip sakau dėl šių priežasčių: įstatymas numato simbolinę sumą, o nėra sveriamas kiekvienos aukos likimas; aukos dažniausiai yra pagyvenusio amžiaus, taigi reikia veikti kaip galima greičiau; trečia, labai sunku įvertinti kiekvienos kančią ir už tai skirti skirtingas sumas. Trečia iškylanti problema - teisių perėmėjai ir palikuonys. Problemų kyla, nes tokiu atveju taikoma nacionalinė teisė tos šalies, iš kur kilę palikuonys, taip pat kainuoja surasti palikuonis. Mano pasiūlymas, kad pinigai palikuonims nebūtų mokami, jei žmogus, pateikęs paraišką, mirė. Tą sumą geriau grąžinti į fondą ir panaudoti humanitariniams tikslams ar daugiau pinigų skirti dar gyvoms aukoms.

- Ką pasakytumėte tiems lietuviams, kuriems kyla klausimas, kodėl dabar, praėjus 70 metų po holokausto, Lietuva turi pradėti mokėti kompensacijas už tai, kas buvo įvykdyta nacistinės Vokietijos okupacijos metu?

- Pirmiausia svarbu pasakyti, kad ir Vokietijoje labai ilgai užtruko, kol buvo pradėtos mokėti kompensacijos, nes valstybei trūko politinės valios pripažinti tas aukas ir savo istorinius įsipareigojimus. Tam prireikė dešimtmečių. Mūsų fondas kompensacijų mokėjimui įsteigtas tik 2000-aisiais metais. Įstatymas dėl kompensacijos nepakeičia Vokietijos įsipareigojimų. Įstatymo priėmimas Lietuvoje rodo, kad ir Lietuvos piliečiai dalyvavo holokauste. Šiuo žingsniu Lietuvos valstybė rodo ir savo atsakomybę už savo piliečius, kuriems padaryta skriauda, parodydama, kad nepamiršta aukų.

Tai yra atskiros šalies atsakomybė. Kiekviena Europos šalis turėtų prisiimti tą atsakomybę, nes ji buvo įsivėlusi į holokaustą - ar tai būtų Estija, Austrija, Nyderlandai, Šveicarija, Prancūzija. Visos šalys, kurios buvo kolaborantės ar kitu būdu įsitraukusios į holokaustą, turi prisiimti atsakomybę ir priimti atitinkamus sprendimus.

- Šie klausimai susiję su dabartinių vyriausybių, dabar gyvenančių žmonių požiūriu į istoriją. Ar, jūsų nuomone, Europoje požiūris į istoriją suartėjo per paskutinius dešimtmečius, ar esama dar daug skirtumų?

- Šaltojo karo metu Europoje nevyko intelektualinis apsikeitimas mintimis, kas buvo nacionalsocialistų įvykdytos skriaudos, kas buvo komunizmas ir kokios buvo jo pasekmės. Šie klausimai pradėti kelti tik prieš 20 metų. Šis laikas sutapo su bendro Europos identiteto atsiradimu. Tuomet Europa pradėjo ieškoti bendros istorijos šaknų. Taip pat atsirado ar tapo nepriklausomomis tokios šalys kaip Lietuva, kitos Baltijos valstybės, Ukraina. Valstybės pradėjo identifikuoti save ir savo vaidmenį istorijoje, atrasti savo vertybes. Jos pradėjo klausti - koks buvo mūsų vaidmuo, ar mes buvome aukos, ar tie, kurie vykdė nusikaltimus.

Nacionalsocializmas Rytuose ir Vakaruose buvo skirtingai vertinamas. Jo supratimas priklausė ir nuo valstybių politikos. Pasibaigus Šaltajam karui, buvo keliamas klausimas, kas buvo mūsų šalis to režimo laikais - auka ar šalis, kuri vykdė nusikaltimus. Šis klausimas keliamas 20 metų ir iki dabar neturime konkretaus atsakymo.

Reziumuodamas galiu pasakyti, kad kiekviena šalis turėtų rasti nacionalinį atsakymą dėl savo vaidmens istorijoje. Antra, turėtų būti bendras Europos atsakymas, koks buvo Europos ir kiekvienos šalies vaidmuo toje bendroje istorijoje. Šis antrasis aspektas, bendras atsakymas, surastas visos Europos mastu, tampa vis svarbesnis pastaraisiais metais. Lietuva, įsteigdama fondą, kompensuoti aukoms, žengia svarbų žingsnį ne tik nacionaliniu, bet ir Europos lygmeniu.

- Ar jūs manote, kad Rusija turėtų atlyginti Baltijos šalių okupacijos metu padarytą žalą?

- Ar tai realu - sulaukti tų kompensacijų, aš nežinau. Bet tai klausimas, kurį reiktų vertinti moraliniu ir politiniu aspektu. Manau, taip, ir Rusija turėtų prisiimti atsakomybę už tas skriaudas, kurios buvo padarytos. Kad tai yra sunku įgyvendinti, mes žinome, mes matome. Dar iškyla klausimas, ar būtent Rusija turėtų kompensuoti, ar visos šalys, kurios buvo Sovietų Sąjungos sudėtyje, pavyzdžiui, jeigu jos nusavino nuosavybę, tai ta konkreti šalis, kuri nusavino nuosavybę ir turi sugrąžinti konkretiems žmonėms. Įstatymiškai tai turbūt yra neįmanoma, bet morališkai taip turėtų būti.

Daugeliui aukų, kurioms išmokėjome kompensacijas - o kompensacijas išmokėjome 1,66 mln. aukų - pinigai nebuvo svarbiausias dalykas. Tai buvo simbolis, kad valstybė pripažįsta, jog buvo padaryta skriauda ir atsiprašo jų. Išmokama suma nėra esmė, svarbu, kad valstybė po dešimtmečio pripažįsta skriaudą ir ją atlygina.

- Paskutinis klausimas, susijęs su šių dienų aktualijomis. Ar įžvelgiate pavojų, kad dėl ekonominės krizės Europoje paplis kraštutinės nacionalistinės, ekstremistinės idėjos, padaugės antisemitinių nuotaikų?

- Taip, aš matau tokį pavojų, tačiau tai nėra automatinis procesas, kuris vystytųsi toliau. Tai priklausys nuo to, kaip mes spręsime sunkius Europos klausimus. Sunkios ekonominės krizės paskatina ekstremalių minčių atsiradimą ir reikalauja atitinkamų politinių sprendimų. Būtent todėl šiandien labai svarbu neleisti, kad visuomenė subyrėtų, ir vėl atsirastų tokie dalykai kaip anuomet, kai iškilo nacionalsocialistinės idėjos į pirmą vietą ir antisemitizmas. Geriausias viso to pavyzdys yra Graikija. Matome, kaip dabar Graikijoje vaizduojama Vokietija - kaip blogį nešanti šalis. Angela Merkel vaizduojama kaip Hitleris su svastikomis ir panašiai. Tai rodo, kad Graikijoje labai sustiprėjo nacionalistinės nuotaikos ir ryškėja tie bruožai, kuriuos mes matėme anuomet.

Potencialas, kad atsirastų tokios idėjos ir antisemitizmas, yra, tačiau visa tai priklauso nuo to, kaip mes sugebėsime įveikti krizę

----------------

Praėjusiais metais Seimas priėmė Geros valios kompensacijos už žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą įstatymą. Šių metų balandį Vyriausybė paskyrė fondą, disponuosiantį kompensacijomis už Lietuvos žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą.

Žydams per ateinantį dešimtmetį bus išmokėta 128 mln. litų kompensacija už totalitarinių režimų nusavintą turtą. Ji galės būti naudojama Lietuvos žydų religiniams, kultūros, sveikatos apsaugos, sporto, švietimo, mokslo tikslams Lietuvoje.

Iš šios sumos vienkartinė 3 mln. litų suma turės būti panaudota Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvoje gyvenusiems ir nuo totalitarinių režimų okupacijų laikotarpiu nukentėjusiems žydų tautybės asmenims remti

Lietuvos žydų bendruomenė tikisi, kad pagal pirmosios išmokos nuo totalitarinių režimų nukentėjusius žydus pasieks dar šiemet. Preliminariame sąraše yra daugiau kaip tūkstantis nukentėjusiųjų, dauguma iš jų gyvena Lietuvoje.