– Jūs seniai miške?

– Nuo vaikystės nuolatos leisdavau laiką miške ir ta meilė gamtai irgi atėjo iš vaikystės. Nešdavausi namo viską, ką rasdavau, kas pasirodydavo įdomu. Ir mano tėvai, seneliai labai daug pasakodavo man apie gamtą. Taigi gamtoje ir miške, galima sakyti, esu nuolatos.

Mano veiklai – kūrybos namams „Basomis miške“ – dar nėra nė metų. Tačiau labai džiaugiuosi tuo, ką darau, ir matau labai didelę prasmę, nes per savo edukacijas padedu vaikams ir suaugusiesiems pažinti gamtą artimiau, pajusti meilę jai. Į edukacijas – tiek vaikų, tiek suaugusiųjų – visada atvykstu su miško gėrybėmis, jo kvapais, ir žmonės gali atrasti tai, ko galbūt iki šiol nepastebėjo.

Mokomės gaminti advento vainikus iš natūralių medžiagų – be plastiko, be blizgučių, o iš to, ką dovanoja gamta. Arba pinti Velykų lizdelį iš beržų šakelių. Dar – iš natūralių medžiagų ir siūlų likučių pasigaminti sapnų gaudyklę. Popieriaus perdirbimo dirbtuvėse mokomės jau panaudotą popierių prikelti antram gyvenimui ir sukurti puikiausią atviruką, paveikslą ar knygų skirtuką.

Per Velykas į edukacijas atvykstu su naminiais paukščiais, kuriuos net ne visi suaugusieji yra matę. Ne kiekvienas ir žino, kad naminiai paukščiai gali sudėti puikiausią žalių atspalvių kiaušinių paletę, kad yra dekoratyvinių vištų, kurios deda melsvus arba bordinės spalvos kiaušinius.

A. Galvanauskės asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip šios edukacijų idėjos atkeliavo į jūsų gyvenimą?

– Ilgą laiką slopindavau savo kūrybiškumą, nes galvojau, kad nesu kūrybinga. Net mokykloje dailės mokytoja sakydavo, kad nemoku piešti. Tačiau augindama dukras labai pasikeičiau, kūrybiškumas palaipsniui atsiskleidė. Visi mano mamadieniai praleisti pas dukras darželyje arba mokykloje – susitardavau su mokytojais ir vesdavau vaikams kokius nors užsiėmimus. Pamažu atėjo jausmas, kad galiu kažką duoti ir kitų miestų ir mokyklų vaikams – ne tik mano vaikų darželio grupės ar klasės.

– Tačiau mamos dažniausiai išleidžia vaikus į darželį ir džiaugiasi laiku sau...

– Aš, augindama vaikus, noriu matyti, kokioje aplinkoje jie auga, su kuo draugauja, apie ką kalba bendraudami. Man pačiai patinka bendrauti su žmonėmis – juos pajausti, kažką jiems parodyti, sudominti. Kai aš ateidavau į darželį, būdavau ta mama, prie kurios visi vaikai lipdavo kaip prie medaus. Man labai paprasta atrasti ryšį su vaikais – matyt, kažkokia vidinė chemija, abipusė trauka. Buvimas tik namuose manęs nepraturtina ir neįkrauna, o laikas su vaikais, emocijos, kurias jiems suteikiu, jų smalsumas ir spindinčios akys mane įkrauna gyventi ir kurti.

– Gal ir jūsų specialybė susijusi su vaikų ugdymu?

– Esu baigusi psichologijos bakalaurą ir organizacinės psichologijos magistrą, taip pat gretutines sociologijos studijas. Ilgą laiką dirbau personalo srityje – nuo personalo projektų vadovės iki personalo atrankų konsultantės vienoje iš lyderiaujančių darbuotojų atrankų kompanijų. Pastarosios mano pareigos buvo vieno SPA centro, turinčio padalinius trijuose miestuose, personalo vadovė.

Požiūris: Aušra įsitikinusi, kad daugiausia vertybių ir įgūdžių savo vaikams galima perduoti per bendrą veiklą. / A. Galvanauskės asmeninio archyvo nuotr.

– Vieną dieną visa tai metėte?

– Negaliu sakyti, kad mečiau – greičiau paleidau. Tiesiog tam tikru gyvenimo etapu supranti, kad ateina permainų laikas. Man visada patiko tai, ką dariau. Įgijau labai daug žinių, įgūdžių, kuriuos panaudoju šiandienėje veikloje – tai projektų valdymas, komunikacija, komunikabilumas, gebėjimas rasti bendrą kalbą su skirtingais žmonėmis. Visa tai buvo fantastiška, puiki, nepakartojama patirtis. Tačiau visada žiūriu į priekį ir galvoju, kur dar gali kelias nuvesti.

– Kas paskatino žengti lemtingą žingsnį?

– Kai susilaukiau trečios dukrytės, buvo karantinas, tikrai sunkesnis laikotarpis, ir kažkaip viskas apsivertė. Būtent tada pradėjau galvoti, kad edukacijos yra ta veikla, kurioje aš jaučiuosi labai gerai, kurioje matau gilesnę prasmę ir galiu kažką duoti kitiems.

Gyvenimas kaime suteikia daugiau ramybės, didesnę erdvę mintims, galimybę kažką auginti, daugiau patirti.

– Ar nebūtų buvę paprasčiau tiesiog vėl nueiti į darželį ar studijuoti, pavyzdžiui, pedagogiką?

– Nuėjau ten, kur mane nuvedė intuicija, ir ten, kur noriu būti. Visada gali eiti paprastesniu keliu – mažiau atsakomybės, mažiau duobių, stabilesnė finansinė padėtis. Tačiau ar tai mano kelias? Ar tikrai darai tai, ką nori daryti, kas neprieštarauja tavo vertybėms?

Aš esu žmogus, kuris mėgsta pokyčius ir iššūkius – visuose darbuose man labai patikdavo iššūkio perspektyva. Šiandien savo kūrybos namuose „Basomis miške“ galiu kurti veiklą su prasminga žinute: „Meilė gamtai“. Galiu kažką veikti savo vertybių ribose ir jausti didžiulį pasitenkinimą matydama spindinčias akis, girdėdama juoką. Kai atsirakina kūrybiškumas, atrodo, kad idėjos niekada nesibaigia, ir niekada nežinai, kur jos tave nuneš, kur nuves šis kelias. Tad šį kartą pasirinkau ne saugesnį, o ambicingesnį kelią, ir mėgaujuosi tuo.

– Gyvenote Vilniuje, Kaune, o prieš aštuonerius metus išsikraustėte į kaimą. Kodėl?

– Mano vaikystė prabėgo kaime. Buvome ūkininkai, turėjome bulvių ūkį, auginome gyvulių, įvairių paukščių. Buvau laukinis laimingas kaimo vaikas, žaidžiantis su kalakutais, jodinėjantis ant avino, glostantis karves ir įsimylėjęs jų akių grožį. Visą laiką būdavau gamtoje ir mieste man jos trūko.

Gyvenome Vilniuje, Kaune, aplankiau daug šalių, buvau net Amerikoje, bet vis tiek traukė turėti savo žemės lopinėlį. Man labai patinka, kai gali bet kada išeiti į lauką, įkvėpti švaraus oro, atsistoti basomis ant žolės. Taip prieš aštuonerius metus nusprendėme turėti savo namą ir daugiau erdvės sau, vaikams, mintims. Taip ir padarėme.

A. Galvanauskės asmeninio archyvo nuotr.

– Tai buvo didelis pokytis?

– Mano manymu, jei nori augti, tam tikrame etape turi kažką keisti, kelti sau vis naujus iššūkius. Pradžioje pokytis būna nepatogus, nes nesi savo komforto zonoje, bet vėliau viskas nusistovi. Gyvenimas kaime suteikia daugiau ramybės, didesnę erdvę mintims, galimybę kažką auginti, daugiau patirti. Turime nemenką būrį augintinių: vištų, katę, šunį. Auginame ir Kalifornijos sliekus. Man nieko nėra geriau, kai galiu nueiti į savo daržą ir prisiskinti uogų ar atsinešti pomidorą, kuris ne plastikinis, o tavo užaugintas. Ir kiekvieną vasarą galiu auginti skirtingus pomidorus ir ragauti jų skirtingas veisles, nes man taip norisi.

– O vaikams?

– Žinokite, dukros net nenori pagalvoti apie kraustymąsi iš kaimo. Jos yra gyvenusios mieste, mačiusios daug ką, bet ta vieta, kur mes dabar gyvename, joms pati puikiausia. Kažkada svarstėme, gal keltis gyventi į Klaipėdą, prie jūros. Sakė: tikrai ne. Gyvenimas kaime neapriboja – esame labai mobilūs, mūsų dukros mokosi Kaune, mato daug renginių, turi daug veiklų, mes daug keliaujame. Jų socialinis ar kultūrinis gyvenimas tikrai nenukenčia. Manau, viskas priklauso nuo požiūrio, kiek pats save apriboji gyvendamas kaime.

– Dukros laksto basomis?

– Tikrai taip. Ir aš lakstau basomis, ir mano dukros laksto. Jos šoka lietaus šokį – kai lyja, bėga į lauką ir džiaugiasi lietumi. Taškomės balose basos. Mums patinka nešvarios, bet laimingos pėdutės. Mes labai daug laiko praleidžiame gamtoje. Tai turbūt vienas iš didžiausių pranašumų gyvenant kaime, nuosavame name.

– Gamta ir tvarumas, sakyčiau, neatsiejami dalykai. Kokią vietą jūsų gyvenime užima tvarumo idėjos?

– Kai pradėjau savo veiklą „Basomis miške“, pirmas jausmas, kurį norėjau sužadinti, tai meilė gamtai. Norėjau žmonėms parodyti, kad gamta tikrai yra labai turtinga, dosni ir ji dalijasi. Nereikia jos skriausti – reikia tik ją mylėti.

Prie visų šių idėjų glaudžiasi tvarumas. Tai, kas išmetama, mes galime panaudoti ir sukurti labai gražių dalykų – tik svarbu jausti. Edukacijų metu prie tvarumo stengiamės prisiliesti pojūčiais, tad, pavyzdžiui, perdirbami popierių vaikai kartais taip įsijaučia, kad net nekvėpuoja. Tuomet aš tikrai žinau, kad perteikiu jiems savo žinutę. Tvarumo idėjas vaikai sąmoningai suvokia tuomet, kai jie patys prisiliečia, ir tai, ką sužino, pamato ar sukuria, jiems sukelia emocijų. Taip bet kurią žinutę perteikti ir prisiliesti prie žmogaus širdies daug lengviau nei tik kažką kalbant ir pasakojant.

A. Galvanauskės asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip jūs pati suvokiate tvarumą? Ar tai reiškia, kad turime atsisakyti visko, pasigaminti viską patys?

– Nemanau, kad norėdamas gyventi tvariai turi visko atsisakyti. Taip, man patinka paleisti daiktus, kurie tave apkrauna ir kurių yra per daug namuose. Tačiau tai nereiškia, kad turi viską pats užsiauginti, pasisiūti, pasigaminti. Aš manau, kad laikas gyvenime yra vienas iš brangiausių dalykų. Tad kartais užtenka sveikai paskaičiuoti, kiek laiko sugaišime kažkokiam dalykui ir ar tikrai tam verta eikvoti savo brangų laiką.

Tačiau gyventi tvariau galima ir neatsisakant visų patogumų. Atsirinkti maistą, kurį valgai, iš ko valgai, pasirinkti mažiau plastiko turinčias pakuotes. Galima apsipirkti turguje. Man labai patinka ilgaamžiškumas, o kartais net popierinės pakuotės, jeigu jas labai dažnai naudoji, nėra tvarios, jas nuolat turi keisti. Tad galbūt geriau nusipirkti plastikinę dėžutę daiktams sudėti ir ją naudoti ilgiau negu popierinę. Viskas priklauso nuo to, kokie tavo poreikiai, pasirinkimai, kaip vertini savo laiką.

Norėjau žmonėms parodyti, kad gamta tikrai yra labai turtinga, dosni ir ji dalijasi. Nereikia jos skriausti – reikia tik ją mylėti.

Negaliu pasakyti, kad gyvename labai tvariai, bet mokomės ir sąmoningai keičiame savo įpročius. Mokomės paleisti daiktus, ir tai vyksta labai natūraliai ir palaipsniui. Sakyčiau, kelias į tvarų gyvenimą yra nuolatinis virsmas. Prasidėjo jis nuo meilės gamtai. Kai eini miške ir per 15 minučių surenki kelias dėžes šiukšlių... Tikrai norisi, kad mūsų aplinka būtų žalesnė, gražesnė, be šiukšlių. Iš šito gimė ir mano edukacijos, pokalbiai, ir ta linkme tikrai norisi judėti toliau.

– Ar ir jūsų dukros yra iš tų, kurios nepraeina pro numestas šiukšles?

– Miške surinkti visas šiukšles yra labai sudėtinga, nes jų labai daug. Pirmiausia mokomės nešiukšlinti patys. Pradėti reikia nuo savęs. Daug kalbame apie tai, ką naudojame, kodėl naudojame, – tą sąmoningumą skiepiji po truputėlį. Mano dukros, kaip ir dauguma vaikų, kaupia daiktus, ir jų kambariai nebūna patys švariausi, gražiausi. Tačiau, jeigu aš ateisiu ir už jas sutvarkysiu, nemanau, kad tai bus tas kelias. Jos pačios turi suprasti, kada paleisti daiktus, kada ką naudoti ar ne. To mes mokomės pamažu.

A. Galvanauskės asmeninio archyvo nuotr.

– Jūs joms – pavyzdys, nes vaikai juk mokosi iš tėvų?

– Negalėčiau vienareikšmiškai pasakyti, kad taip. Kartais ir jos turi gerų idėjų. Kadangi dukros yra skirtingo amžiaus, jos mokosi ir viena iš kitos – nėra taip, kad tėvai yra vienintelis autoritetas ar pavyzdys. Mes mokomės vienas iš kito, iš savo ar kitų klaidų. Aš – už komandinį darbą.

– Esate gera komanda?

– Komandiškumas – vertybė, bet to reikia mokytis nuolatos. Skatinu dukras prisidėti prie mano veiklos, matyti, ką mama daro, nes manau, kad daugiausia vertybių ir įgūdžių galiu perduodi savo vaikams per bendrą veiklą. Noriu, kad jos suprastų, kokią žinutę mama neša, kokias vertybes kuria. Tačiau niekada netraukiu jų į savo veiklas per prievartą. Jeigu man reikia pagalbos – einu ir paprašau. Jeigu negali padėti – ieškau kito žmogaus, kuris galėtų.

– Ar jau esate pagalvojusi, kas iš jų išaugs? Jos sesės, bet, manau, labai skirtingos.

– Taip, jos tikrai labai skirtingos. Tačiau labai noriu, kad jos pasirinktų savo kelią ir atrastų savo veiklą, kurioje jaustųsi gerai. Svarbiausia, kad jos užsiimtų ta veikla su meile. Tai man pagrindinis dalykas – gyvenime viską svarbu daryti su meile. Ir edukacijų metu kalbu apie tai, kad kai kažką darai su meile – visiškai kita energija, visiškai kitoks pasitenkinimas procesu ir rezultatu. Tu gyveni tuo ką darai, jauti gyvenimo pilnatvę. Todėl neplanuoju, kuo dukros bus, – jos turi atrasti savo kelią.