„Aš ten jokių žaliųjų niekada nemačiau ir nematau. Visiškai neliečiama gamtosauga. Ten yra valstiečių oligarchinė partija“, – apibendrino A. Knystautas.

Interviu LRT.lt gamtininkas teigia pasisakantis prieš urėdijų reformą, nors urėdijų darbą tobulinti esą būtina. „Bet padaryti monopolį su 25 filialais, neturint juridinio statuso, yra tas pats, kaip karvės fermoje, kai kiekviena karvė statuso neturi ir nieko savarankiškai daryti negali. Pavyzdžių turime kiek nori – „Lietuvos geležinkeliai“, „Leo“, kiti. Darė tokius dalykus, kad nesinorėtų daugiau monopolijų“, – teigė gamtininkas. Jo manymu, galbūt užtektų tiesiog padaryti urėdijų reformą pačiose urėdijose.

Kokie ten žalieji? Aš ten jokių žaliųjų niekada nemačiau ir nematau. Ten yra valstiečių oligarchinė partija. Ten nėra jokio žalio elemento, apie „žalias problemas“ apskritai nekalbama ir visiškai neliečiama gamtosauga. Vien draudimai, draudimai, draudimai...

Antradienį Seimas priėmė Miškų įstatymo pataisas ir atvėrė kelią urėdijų reformai. Seimas nutarė panaikinti Generalinę miškų urėdiją, o miškus valdyti leido vienai ar daugiau įmonių, jų skaičių nustatys pati vyriausybė. Pastaroji dabar siūlo įsteigti vieną įmonę vietoje 42 urėdijų.

– Pone Knystautai, Seime – batalijos dėl urėdijų reformos, o kartu – miškų politikos Lietuvoje. Kas čia vyksta ir kaip jums viskas atrodo?

– Nesu „viduje“, todėl sunku spręsti. Bet aš esu prieš urėdijų reformą. Akivaizdu, kad reikia kažką daryti ir tobulinti darbą, bet padaryti monopolį su 25 kažkokiais filialais be juridinio statuso, yra tas pats kaip karvės fermoje, kai kiekviena karvė statuso neturi ir nieko savarankiškai daryti negali. Pavyzdžių turime kiek nori – „Lietuvos geležinkeliai“, „Leo“, įvairiausi kiti dalykai, kurie buvo monopolizuoti ir darė tokius dalykus, kad nesinorėtų daugiau monopolijų. Monopolija juk nėra gerai. Vien šis dalykas priverčia labai suklusti. Tuščiažodžiaujama, kad viskas bus gerai ir nebus jokios korupcijos, bus be galo skaidru... Kiek kartų šią dainelę girdėjome? Daugybę, ir tai nieko neįtikina.

– Turbūt sutiksite, kad nieko nedaryti negalima. Ką ir kaip daryti miškų urėdijų klausimu, kad būtų pasiektas geriausias sprendimas?

– Prisipažinsiu, kad neturiu konkrečios vizijos, kaip reikėtų daryti, bet galima būtų padaryti urėdijų reformą tose urėdijose, kurios labiausiai kliūva; išsiaiškinti, kas negerai ir ką galima tobulinti. Griauti lengviausia, statyti – gerokai sunkiau. Specialistai turi atsakyti, ar geriau urėdijų skaičių stambinti, ar smulkinti. Blogiausias variantas – monopolija. Dabar reikia rinktis iš dviejų blogių mažesnį, ir mažesnį blogį versti į gėrį, o ne paimti ir sugriauti. Labai stipriai rizikuojame sugriauti sistemą, kuri seniai egzistuoja.

– Teigiama, kad galimai klesti neskaidri, pelninga prekyba mišku, todėl valdžia sako, kad privalo kažką daryti.

– Visur gali vogti, kažką daryti, bet miškai yra skirtingi, turi savo specifiką. Atitinkamai ir problemos visur skiriasi. Kalbame ne apie kokią nors gamyklą, bet visus Lietuvos miškus. Tai – didžiuliai plotai, specifinės sąlygos ir dalykai, kurie neišvengiamai atsiranda. Ką daryti? Visų pirma, reikia neskubėti. Skuba visada yra įtartina. Kiek kartų su tuo susidūriau, kai Seimas skubos tvarka priimdavo įstatymus paskutinę Seimo pavasario sesijos dieną... Tuomet priimami patys blogiausi, patys oligarchiškiausi įstatymai, orientuoti į vagis.

– Kaip jūs apskritai vertinate Lietuvos miškų politiką, ar viskas daroma teisingai? Čia turiu omenyje ir Latvijos pavyzdį, kur tikrai nemažai iškirstų miškų.

– Taip, Latvijoje labai liūdna padėtis. Jie įsivedė monopoliją, ji veikia blogai. Estai kažką padaro ir viskas pavyksta gerai, bet į juos neverta lygiuotis, nes mes nesame estai. Mes savo gyvenimo supratimu esame arčiau latvių. Jei Latvijai nesiseka, mums irgi nesiseks, iš to galime pasimokyti. Estų ugrofiniška mąstysena skiriasi nuo mūsų, mes visai kitaip šokam, dainuojam ir kitaip mąstom. Viskas atsispindi rezultatuose – tiek kalbant apie informacines technologijas, tiek kalbant apie miškus ar gamtos rezervatus.

Man, kaip gamtininkui, visada norisi viską kreipti į gamtosauginę kryptį, kitiems norisi tai keisti. Kaip sakė viena ponia iš Lietuvos laisvosios rinkos instituto, miškas yra tas pats, kas bulvių laukas. „Facebook“ dabar yra forumas „Miškas – ne bulvių laukas“. Nežiūrėkime į mišką kaip į bulvių lauką, nepamirškime miško estetinės, dvasinės vertės. Nereikia galvoti apie mišką vien tik ekonominiu požiūriu. Miškas yra biologinė įvairovė, kurią privalome saugoti pagal visas direktyvas – pagal Europos Sąjungos Paukščių ir buveinių direktyvas ir pan. Tai mums priklauso daryti teisiškai, nekalbant apie tai, kad žmonės nori iš gamtos emocijų, nori grybauti ir uogauti. Jei miškas pavirstų visišku medienos gamintoju, tai būtų blogiausias variantas.

– Štai Lenkijos aplinkosaugos aktyvistai visai neseniai grandinėmis prisirakino prie medkirčių technikos, norėdami sustabdyti kirtimus paskutiniame Europos pirmykščiame miške – Belovežo sengirėje.

– Tai – didžiausias Europos skandalas. Tai yra akivaizdi problema. Mes arčiausiai turime Punios šilą. Buvo kalbama, kad jį pavers gamtiniu rezervatu. Tas lopinėlis yra labai vertingas, bet pas mus norima kiekvieną vertingesnį medį paimti, nupjauti, išvežti ir parduoti. Reikia daugiau gamtosauginio mąstymo. To labai trūksta.

– Bet juk Seime, valdančiojoje koalicijoje turime Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą. Pabrėšiu – ir žaliųjų.

– Kokie ten žalieji? Aš ten jokių žaliųjų niekada nemačiau ir nematau. Ten yra valstiečių oligarchinė partija. Ten nėra jokio žalio elemento, apie „žalias problemas“ apskritai nekalbama ir visiškai neliečiama gamtosauga. Vien draudimai, draudimai, draudimai... Apie žaliuosius nėra ką kalbėti, nėra tų žaliųjų toje partijoje. Galima vadinti bet kaip kitaip – „valstiečiai raudonieji“, „valstiečiai violetiniai“ ar dar kaip nors, bet prie ko čia žalieji?

– Kokie pagrindiniai gamtosauginiai klausimai turėtų būti Seimo darbotvarkėje?

– Tiesiog reikia, kad sistemoje dirbtų žmonės, kurie yra tikri gamtosaugininkai. Bet ne tik žemosiose grandyse, kurios taip pat labai svarbios, bet ir aukščiau. Žmogus viduje turi būti gamtosaugininkas, o ne tik daryti tai, kas jam parašyta darbo sutartyje. Reikia, kad žmogus iš tiesų būtų gamtosaugininkas, o ne tik vartotojas, norintis gauti daugiau pinigų. Pagrindinis klausimas dabar yra būtent šios urėdijos.