Lygiai prieš metus įvyko tai, ko, turbūt, niekas nesitikėjo – į Garliavą suvažiavę žmonės neleido anstoliui įvykdyti teismo sprendimo ir atiduoti Drąsiaus Kedžio dukters motinai Laimutei Stankūnaitei. 

Daug žmonių nebus

Tuo metu atrodė, kad D.Kedžio tragedija ir jo kova už mažos dukrelės likimą, suvienijo visą Lietuvą, tačiau dabar, praėjus metams, žmonėms, ne vieną dieną ir naktį paaukoję mergaitės išsaugojimui, į šią istoriją jau žiūri kitomis akimis ir atsigrežę atgal sako, kad ir tomis gegužės dienomis viskas buvo ne taip gražu, kaip galėjo pasirodyti stebint  iš šalies.

Šeštadienį, Garliavoje, Klonio gatvėje prie Venckų ir Kedžių namų vyksta šios įsimintos dienos minėjimas, tačiau jame nebus daugelio tų, kurie prieš metus metę savo rūpesčius skubėjo į šią gatvę, kad nuo neteisėto teismo sprendimo apgintų visai jiems nepažįstamą mergaitę, D.Kedžio dukrą.

“Aš nevažiuosiu į metinių minėjimą, nematau tikslo, nes visi pagrindiniai kovotojai, kurie šiai istorijai atidavė tiek daug jėgų, visą savo dūšią, laisvalaikį, visą sielą, jie visi buvo apšmeižti, išvadinti VSD agentais, o aš pats net apkaltintas Drąsiaus drabužių vagyste”, - sako vilnietis Marius Kuprevičius, lygiai prieš metus vienas pirmųjų atskubėjęs į Klonio gatvę ir beveik savaitę, kol aukštesnės instancijos teismas nesustabdė Kėdainių rajono apylinkės teismo teisėjo Broniaus Varsackio skandalingosios nutarties, buvęs neformaliu visų gatvėje tapusių žmonių lyderiu ir idėjų generatoriumi. 

“Ir visą šį melą paskleidė tokio bulvarinio laikraščio žurnalistas, kurio laikraščio redaktorius skambino man tą pačią gegužę ir sakė, kad aš neteisingai elgiuosi, kad teismo sprendimas turi būti vykdomas. Dabar tas pats laikraštis tapo geriausiu Neringos (Venckienės – red.past.) draugu, atstūmus visas kitas žiniasklaidos priemones, kurių žurnalistai eikvojo savo laiką, stengėsi padėti tai šeimai ne tik kaip žiniasklaidos atstovai, bet ir kaip žmonės. Tai tikrai keista”, - kalbėjo M.Kuprevičius.

Giminės elgėsi keistai

M.Kuprevičius į Klonio gatvę su dar keliais žmonėmis buvo atvažiavę dar likus dviem dienom iki B.Varsackio nutarties, trečiadienį. Jį ten nuvedė nuojauta. Kaip dabar prisimena vilnietis, jau antradienį, B.Varsackiui iš teismo posėdžio išvijus Aidą Venckų (jis buvo D.Kedžio advokatas ir jo įgaliojimai atstovauti jam nutrūko D.Kedžiui mirus – red.past.), buvo aišku, kad mergaitė bus atiduota L.Stankūnaitei, todėl jis daug nelaukęs nuvyko į Venckų ir Kedžių namus.

Jų pagalbos šeima atsisakė. “Iš gatvės buvome išprašyti Skučienės (D.Kedžio teta Audronė Skučienė – red.past) ir Skučo (Tadas Skučas, D.Kedžio pusbrolis – red.past.), nes jie neva tikėjo tuo teisingumu ir liepė mums nedaryti cirkų. Po dviejų dienų paaiškėjo, kad mes buvome teisūs, todėl metęs į šalį visas ambicijas penktadienį vėl atvažiavau į gatvę”, - pasakojo M.Kuprevičius.

Pasak vilniečio, jam atvykus žmonių dar buvo nedaug, visi buvo pasimetę, nežinojo, ką daryti, kaip elgtis. Taip atsitiktinai, jis tapo ten sisirinkusių žmonių vadu, pradėjo nurodinėti kaip elgtis, ką daryti.

Vakare atėjo anstolis, tačiau žmonės jo nepraleido į Kedžių namus. Toks jų elgesys, kaip teigia Marius, labai nepatiko kai kuriems šeimoms nariams. “Man buvo šokas, kai iškart anstoliui išėjus, aš buvau pakviestas į kiemą, kur man T.Skučas ir A.Skučienė pradėjo aiškinti, kad turiu atitraukti žmones iš gatvės, kad nereikia jokios apsaugos. Atvirai kalbant, pastebėjau, kad jie buvo nustebę, jog žmonėms pavyko sustabdyti anstolį, jie to nesitikėjo”, - prisimena M.Kuprevičius.

Vyro teigimu, D.Kedžio tetai ir pusbroliui jis atsakęs, kad žmonės gatvėje liks, nes antstolis gali sugrįžti bet kuriuo laiku, kad žmonės gatvėje bus tiek, kol teismo sprendimas nebus pakeistas.

“Gal po valandos, antrą kartą buvau pakviestas į tą kiemą, kur A.Skučienė vėl pradėjo aiškinti, kad reikia visiems trauktis. Pasakiau, kad jokiais būdais to nebus, žmonės liks gatvėje. Tada man liepė kalbėtis su A.Venckumi. Atsakiau, kad pokalbis su juo gali vykti, tik dalyvaujant Drąsiaus mamai”, - pasakojo M.Kuprevičius.

Pokalbis nebuvo malonus. A.Venckus jam pasakė, kad pirmadienį ateis vaikų teisės tarnybos psichologų išvados, kad gatvėje esantys žmonės kenkia mergaitei ir todėl ji bus paimta. “Toks jo aiškinimas man sukėlė juoką. Kaip galima kalbėti apie pirmadienį būsiančias kažkokias išvadas, kai jau tuo metu buvo galiojantis teismo sprendimas atiduoti mergaitę L.Stankūnaitei”, - sakė M.Kuprevičius. 

Tada į pokalbį, pasak Mariaus, įsiterpė Drąsiaus mama Laimutė Kedienė ir, jo nuomone, būtent ši moteris išgelbėjo visą situaciją ir mergaitė nebuvo atiduota L.Stankūnaitei.

“Ji pasakė kategoriškai ir aiškiai, Aidai, viskas, ką tu darei iki šiol, nedavė jokių rezultatų, Marius su žmonėmis nepraleido anstolio, tegul jie lieka, o Marius ir toliau daro gatvėje, ką reikia. Tada Aidas trenkė durimis ir išėjo, daugiau aš jo nemačiau”, - prisimena vyras.

Šeimos vienybės nėra

Praėjo šeštadienis ir sekmadienis, gatvėje rinkosi vis daugiau žmonių. Išaušo lemtingasis pirmadienio rytas, kai mergaitė turėjo būti vežama į susitikimą su savo motina.

“Ryte vėl mane išsikviečia T.Skučas su A.Skučiene, aiškina, kad reikia vežti vaiką į pasimatymą, kad galime važiuoti kartu į policiją, bet jei mergaitę bandys paimti, mes juos neatiduosime, apsupsime pastatą, neišleisime. Aiškino kažkokius visiškai absurdiškus dalykus. Juk už nenuvežimą į susitikimą gresia tik administracinė bauda globėjams 200 ar 300 litų, o jie vistiek norėjo tempti vaiką į pasimatymą, manipuliuodami tuo, kad reikia, nes kitaip bus pažeisti įstatymai, galų gale pasakė, kad nukentės Neringos mantija dėl to.

Negi Neringai mantija yra svarbiau už vaiko gyvybę, nes kaip ji pati yra sakiusi ne viename interviu, jei mergaitė bus grąžinta L.Stankūnaitei, ji bus nužudyta“, - pokalbį prisimena M.Kuprevičius.

Mergaitės išvežti neleido žmonės, tačiau Marius sako, jog tą rytą visiškai įsitikino, kad šeima nėra tokia vieninga, kaip jie tai demonstruoja viešai, o T.Skučas, A.Skučienė ir net pats A.Venckus tomis dienomis darė viską, kad mergaitė būtų perduota L.Stankūnaitei.

N.Venckienės Marius tomis dienomis nematė visai, tačiau dabar sako, jog jos pozicija jam taip neaiški. „Imkite mano pavyzdį dėl tų rūbų. Juk komentaras buvo pačios N.Venckienės, bet tai yra visiškas šmeižtas, už kurį gresia net baudžiamoji atsakomybė. Bet nesivėliau į tuos teisminius ginčus, nes manau, kad toks pedofilų klano tikslas buvo visus supjudyti“, - galvoja M.Kuprevičius.

Pasityčiojimas iš kovos

Savo nuomonę M.Kuprevičius turi ir apie patvoryje gyvenančius tariamus mergaitės sergėtojus ir apie judėjimo „Drąsiaus kelias“ veiklą.

„Tas budėjimas, kuris dabar yra ir kuriam nesipriešina net pati A.Skučienė yra kovos imitacija, nes dabar vaikui joks pavojus negresia ir tas budėjimas atstumia žmones ir kenkia pačiai kovai, kova reali nevyksta, vyksta tik jos imitacija“, - sakė jis. 

M.Kuprevičiaus teigimu, tie patvorio kovotojai turėtų žinoti, kad niekada priešas nepuola du kartus taip pat.

Dabar mergaitę saugo apsauga, todėl jei bus teismo sprendimas ją grąžinti L.Stankūnaitei, ją paims ir išveš tie patys ją saugantys Kriminalinės policijos biuro pareigūnai. Ir niekas jiems nepasipriešins.

„Tada buvo kova, padedant žurnalistams, išsilavinusiems žmonėms, kurie sėdėjo ir vertė kiekvieną naujieną į užsienio kalbas ir siuntė jas, kad pasaulis sužinotų, kas čia vyksta. Judėjimas irgi buvo kuriamas ne tam, kad eitų į Seimą, pinigai rinkti ne paminklo statymui, o kovai su pedofilais. Kas liko dabar, kažkokie piketai, bado akcijos, konferencijos, šantažas, kad jei jų reikalavimai nebus vykdomi, mergaitė nebus vežama į susitikimus.

Apgailėtina. Visas pagrindinis branduolys šiandien yra apšmeižtas, sunaikintas, liko tik keli fanatikai, neturintys savo nuomonės ir klusniai vykdantys nurodymus tų žmonių, kurie, mano nuomone, prieš metus darė viską, kad vaikas atitektų L.Stankūnaitei“, - tvirtą nuomonę apie gražiai pradėtą, tačiau per metus visiškai sužlugdytą kovą, turi M.Kuprevičius.

Žmonėms rūpėjo svetima bėda

Į Klonio gatvę šeštadienį nesiruošia važiuoti ir kaunietė mokytoja Vida Vrybliauskienė, pernai į gatvę atskubėjusi kartu su dukrele ir mama. „Prisimenu, buvo tik baimė, kad atims mergaitę, net nebuvo minties, kad kažkas gali atsitikti negera tau pačiam“, - prisimena Vida.

Pasak jos, panašiai tomis dienomis jautėsi visi ten susirinkę. Žmonės buvo lyg iš vienos šeimos, kurių tikslas tas pats - apginti nekaltą vaiką prieš neteisingus lietuviškos teisėsaugos sprendimus. Žmonės suprato svetimą bėdą ir skausmą. 

„Vaizdai buvo tokie: kas tyliai kalbasi, kas vaikštinėja, geria kavą. Vakarop žmonių pamažėja, bet lieka tie, kurie gali. Pamenu dvi jaunas moteris (Greta ir Daiva), palikusios savo vaikučius kam gali, taisosi miegoti. Jų naktinis guolis - po mergaitės langais ant žolės, savo atsivežtuose miegmaišiuose, aplink zujant uodams. O kas net tokio neturėjo.

Aš įsikuriu savo automobilyje. Vėl rytas, gatvė pilnėja. Ramiau,drąsiau. Kažkas paskleidžia gandą, kad ateina „Aras“. Bet niekas nebėga nuo namo, atvirkščiai. Vyrai, moterys, močiutės meta viską ir lekia jo link, stoja po kelis prie kiekvieno įėjimo.

Pasklinda gandas, kad negalima eiti į kiemą. Bėgam už tvoros, blaškomės, nežinom, ką daryti. O jei pakenksime, jei nubaus namo šeimininkus. Baisu, bet ne dėl „Aro“, dėl mergytės. Tyliai moterys tariamės, kad krisim, šoksim po kojom, jei išves klykiančią mergaitę. Kas bus tas bus, bet neatiduosime“, - pasakojo V.Vrubliauskienė.

Pasak jos, taip slinko dienos. Žmonės gyveno Klonio gatvėje, vežėsi maistą, šiltesnius rūbus. Dažniausiai tuo metu gatvėje minėtas žodis buvo „teisinė valstybė“, nes kiekvienas norėjo suprasti ar mes tikrai tokioje valstybėje gyvename. 

„Kokie jausmai dabar? Kaip greitai balta virsta juoda. Daugiau nekomentuosiu. Net nesinori apie tai kalbėt. Žinau viena, tai ką darėme, darėme iš visos širdies. Kad buvom paversti „VSD žmonėmis“, kad „nepakeliui“ - čia jau jų sąžinės reikalas“, - atsako Vida.