Našlaičiams dovanojame žaislų, vaikų namus remiame pinigais, tačiau įsivaikinti pamestinukų nedrįstame. "Vilniaus diena" aiškinasi, kokios baimės atgraso žmones nuo šio kilnaus poelgio.

Atjautos – tik trupiniai

Vaikų globos namų Lietuvoje šaknys pradėjo leistis maždaug prieš pusšimtį metų. Iki tol tokių įstaigų nebuvo – jų tiesiog nereikėjo, nes savo atžalomis, kad ir kiek jų turėjo, rūpindavosi biologiniai tėvai.

Net vos galą su galu sudūrusios šeimos priglausdavo našlaičiais likusius giminaičių vaikus. Duonos užtekdavo visiems.

Karo metais lietuviai netgi atiduodavo biologinius vaikus įvaikinti svetimiems, o patys imdavosi globoti žydų vaikus. Atjausti artimą buvo svarbiausia.

Laikai gerėjo, žmonės turtėjo, tačiau šalyje pamestinukų skaičius tolydžio augo. Šiandien Lietuvoje jų – jau 5 tūkst. Daugiausia – socialiniai našlaičiai, augantys vaikų namuose, nors jų biologiniai tėvai gyvi, tiesiog stokoja atsakomybės.

Tačiau švelnumo bei meilės skriaudžiamajam trūksta ir likusiai visuomenės daliai. Žmonės aukoja drabužių ir žaislų, dalyvauja gerumo akcijose, tačiau 5 tūkst. šeimų, norinčių įsivaikinti pamestinukų, Lietuvoje neatsiranda. Kodėl? Juk šalyje 10–15 proc. porų yra nevaisingos ir negali susilaukti biologinių palikuonių.

Užprogramuota blogio sėkla

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorė Odeta Tarvydienė, pati prieš penkerius metus įsivaikinusi berniuką, įvardijo keturias potencialių įtėvių baimes.
Esą pirmiausia šeimos gėdijasi atskleisti savo nevaisingumą. "Nusprendęs įsivaikinti viešai pripažįsti, kad turi negalią. Tai žmones labai žeidžia. Kai kurie jaučia nevisavertiškumą", – aiškino O.Tarvydienė.

Antra baimė – visuomenė netolerantiška pamestinukams. Pastebėta, kad juos žmonės linkę vertinti kaip genetiškai užprogramuotą blogį. Girdi, jei biologiniai tėvai asocialūs, vartoja narkotikus ar skęsta alkoholizmo liūne, tik laiko klausimas, kada į tai įniks vaikas.

"Tai pati didžiausia nesąmonė, nes įpročiai genetiškai nepaveldimi. Juos suformuoja aplinka", – kalbėjo O.Tarvydienė.

Šeimai įsivaikinus mažylį, giminaičiai šį žingsnį tarsi palaiko, sveikina, drąsina, tačiau į naująjį šeimos narį žvelgia pro didinamąjį stiklą.

"Jei šešiametis nukniauks žaislinę draugo mašinėlę, daugių daugiausia bus pabartas. Bet jei taip pasielgtų įvaikis, 90 proc. suaugusiųjų pamanytų – genai. Tačiau niekas negimsta būdamas vagis ar narkomanas. Tai – auklėjimo pasekmės", – antrino Paramos vaikams centro vadovė psichologė Aušra Kurienė.

Biologinės šeimos šešėlis

Nerimas, kad svetimo vaiko nepavyks pamilti kaip savo, įtėvius baugina ne ką mažiau.
"Šeimoms aiškiname, kad meilė vaikui negimta, vos jį išvydus. Tačiau mažylį priglaudus, paėmus į rankas ir supratus, kad esi vienintelis jo gyvenime, baimė išnyksta", – tikino O.Tarvydienė.

Vis dėlto, tai dar ne pabaiga. Įtėviais ketinančiai tapti šeimai tenka įveikti ir kitus emocinius barjerus.

Sunkiausia numalšinti visą gyvenimą lydinčią baimę būti atstumtam. Įtėvius persekioja globojamo vaiko biologinių tėvų šešėlis. Nė viena šeima neturi garantijų, kad įvaikis vieną dieną nepasakys: "Jūs nesate mano tėvai, einu ieškoti savo kraujo." Norite to ar ne, dalis vaiko visada priklausys biologinei šeimai.

"Dėl to ruošdami įtėvius labai daug kalbame apie biologinės šeimos svarbą vaiko gyvenime. Jos negalima ignoruoti ir užsklęsti praeities durų. Svarbu, jog būsimos įtėvių šeimos su tuo susitaikytų, pačios suvoktų, kad vaikas nėra jų nuosavybė, kad ir kaip jį mylėtum", – sakė O.Tarvydienė.

Diskusijos, pasakyti vaikui tiesą apie jo tikrąją kilmę ar ne, svertai turėtų krypti į atvirumo pusę.

Vaiko interesai – svarbiausia

Viešosios įstaigos "Teisės ir vadybos sprendimai" darbuotoja Laima Nausėdaitė išskyrė ir penktą įvaikinimo sistemos stagnacijos priežastį. Potencialius įtėvius neretai išgąsdina tai, kad šiuo metu ne šeima renkasi vaiką, bet vaikui ieškomi geriausi, jo poreikius galintys patenkinti tėvai.

"Žmones tai baimina. Vis dar gajus požiūris, kad ateisiu ir išsirinksiu pagal nežinia kokius kriterijus. Dabartinė sistema apsaugo vaiką nuo papildomų traumų. Kaip jaučiamės, kai mūsų nepasirenka?" – retoriškai klausė L.Nausėdaitė.

Lietuvoje ilgai trunkantis įvaikinimas esą tik mitas. Vakarų šeimose reikalavimai daug didesni. Šeimai nusprendus įsivaikinti, Lietuvoje procesas trunka ilgiausiai metus, vidutiniškai 6–8 mėnesius. Italijoje įsivaikinimo procedūra tęsiasi apie trejus metus.
"Biurokratiniai formalumai tikrai nėra kliūtis. Pripažinkime: lietuviai yra šalto temperamento. Nesame tiek visuomeniški ir pilietiški, kad patys gerai gyvendami padėtume ir kitiems. Negalime dangstytis tuo, kad teisiniu požiūriu esame jauna valstybė. Žmogiškumo vertybė juk ilgaamžė", – O.Tarvydienė įsitikinusi, kad įsivaikinimą Lietuvoje stabdo ir lietuvių mentalitetą.

Gražina Kadžytė, etnologė

Dabartinė padėtis, kai šalies globos namai perpildyti – vartotojiškos visuomenės ir smukusių vertybių padarinys. Trūksta pozityvaus visuomenės ir bendruomenės veikimo. Anksčiau kaimynas kaimyną stebėdavo ir auklėdavo. Buvo didžiausia gėda vaikus paleisti alkanus ar nudriskusius. Tokios šeimos viešai buvo drausminamos. Žmonės labiau atjausdavo vieni kitus, nuo artimo nenusigręždavo.

Be to, vaikų niekas nepalikdavo, nes vertino jų pagalbą ir nuo mažens lenkdavo prie ūkio darbų. Kiekvienas žinojo, kad duona yra vertybė ir kiekvieną jos kąsnį reikia užsitarnauti.

Našlaičių likimui itin svarbus būdavo šeimos ir giminės vaidmuo. Tradicija tokia, kad pirmiausia globėjų pareigas turėdavo prisiimti našlaičio motinos brolio šeima. Tokios nesant, globa atitekdavo tėvo broliui ar seseriai. Jei ne – tolimesniems giminaičiams.
Jei tokių neatsirasdavo, bendruomenė spręsdavo, ką daryti. Našlaitis patekdavo į bendruomenės ar valsčiaus globą – našlaičius ir senelius išlaikydavo parapija.

Kaip ir šiais laikais, viskas priklausydavo nuo žmonių geranoriškumo ir sąžinės. Pagal bendruomeninę sampratą įvaikis turėjo būti priimamas kaip lygiavertis šeimos narys, tačiau pasitaikydavo visaip.

Yra istorijų, kai našlaičiai būdavo priglaudžiami, bet dirbdavo kaip samdiniai – prasčiausius darbus. Bet esu girdėjusi, kad įtėviai įvaikius išmokslindavo net labiau nei biologinius vaikus, nes anie buvo gabesni.

Norint įsivaikinti ar globoti, socialinėms tarnyboms reikia pateikti tokius dokumentus:

*pažymą apie gyvenamąją vietą;
*pažymą apie būsimo globėjo sveikatą;
*pažymą apie šeimyninę padėtį, šeimos sudėtį;
*pažymą apie pajamas.

Vaiko teisių apsaugos tarnyba patikrina, ar būsimas globėjas ar įtėvis neteistas. Visi duomenys apie globos reikalingus vaikus yra miestų vaiko teisų apsaugos tarnybose.

Be tėvų globos likusių vaikų įvaikinimas 1995–2008 m.

1995 m. – 0
1996 m. – 0
1997 m. – 124
1998 m. – 57
1999 m. – 43
2000 m. – 37
2001 m. – 56
2002 m. – 75
2003 m. – 61
2004 m. – 93
2005 m. – 88
2006 m. – 106
2007 m. – 81
2008 m. (iki lapkričio) – 94

Šaltinis: Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba