Šiomis dienomis sukanka 70 metų nuo tragiškos dienos Lietuvos istorijoje – 1943 m. rugsėjo 23-24 d. buvo galutinai sunaikintas Vilniaus getas, kuriame keliasdešimt tūkstančių žydų.
Irena Veisaitė – žinoma literatūrologė, teatrologė – geto pragarą paauglystėje iškentė gimtajame Kaune, Vilijampolėje. Slapstytis į Vilnių ji atvyko 1943-iųjų lapkričio 8-ąją, kai Vilniaus getas jau buvo likviduotas. Pokalbis su 85 metų profesore – apie asmeninę ir visos žydų tautos patirtį.

– Rugsėjo 23 d. sukanka 70 metų, kai buvo sunaikintas Vilniaus getas. Kokios mintys sukasi jūsų galvoje prieš šią žiaurią sukaktį?

– Džiaugiuosi, kad Lietuvoje atsiranda empatija žydų likimui, kad žmonės pradeda suvokti, jog čia išnaikinta visa litvakų gentis. Man atrodo, tai Lietuvai – didelis praradimas. Taip pat – Lietuvos pažeminimas, nes jie buvo Lietuvos piliečiai ir jie buvo sunaikinti. Visa tai man – labai skausminga. Aš esu Lietuvos pilietė, patriotė. Visą gyvenimą čia gyvenau, čia – mano kraštas.

– Prisiminkite, kaip patekote į getą?

– Kaip ir visi žydai. Buvo įsakymas, kad iki 1941-ųjų rugpjūčio 15 d. visi Kauno žydai privalo persikelti į Vilijampolę. Jie turėjo atiduoti savo butus ir gauti gete kokį nors kampelį. Ten aš atsidūriau su seneliais – mamos tėvais – ir teta. Tada man buvo 13 metų. Gete gyvenau iki 1943-iųjų lapkričio 7 d. Jau kelios dienos nuo karo pradžios mano 35 metų mamą baltaraištininkai suėmė Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninėje, kur jai buvo atlikta inkstų operacija. Tikriausiai ji nužudyta VII forte.

– Ar kova dėl duonos kąsnio, dėl išlikimo gete buvo labai žiauri?

– Nežinau, ar tai galima pavadinti kova, bet išgyventi buvo tikrai sunku. Ypač baisūs buvo 1941-ieji, nes buvo viena akcija po kitos (akcijomis vadindavo geto gyventojų atranką sušaudyti – red. past.). Sunku išgyventi buvo ir dėl nuolatinio bado. Dienai geto gyventojas gaudavo nedidelę riekutę duonos. Jei dirbdavo, gaudavo truputį daugiau. Įdomu tai, kad prieš akcijas prie įprasto davinio pridėdavo kelis gabaliukus cukraus ar marmelado. Paskui veždavo žudyt.

– Ar vokiečiai stipriai mušdavo geto gyventojus?

– Turiu pripažinti, nors tai ir labai skaudu, – vokiečiai daugiau viską stebėjo, o vykdė lietuviai – baltaraištininkai. Buvo labai sudėtingas laikas. Aš suprantu, kad tarp baltaraištininkų buvo tokių, kurie svajojo apie Lietuvos nepriklausomybę ir už ją kovojo. Bet per daug tai buvo susieta su antisemitizmu ir žydų žudymu. Lyg išžudys žydus ir išgelbės Lietuvą, lyg žydai – didžiausi Lietuvos priešai. Matyt, tokiais laikais žmonės labai lengvai pasiduoda masinei psichozei.

– Jūs narsiai pasielgėte per vadinamąją Didžiąją akciją ir išgelbėjote savo senelius. Kaip jums tai pavyko?

– Didžioji akcija Kauno gete vyko 1941 m. spalio 28 d. Padarius atranką, kitą dieną iš geto į IX fortą mirti buvo išvežta per 9 tūkst. žmonių. Ar ligoniai, ar paralyžiuoti – visi spalio 28-ąją 6 val. ryto turėjo išeiti į Demokratų aikštę, – ta didelė aikštė buvo geto teritorijoje. Visi turėjome sustoti kolonomis pagal darbovietes, kažkokius turimus pažymėjimus. Aš stovėjau su savo seneliais: iš vienos pusės – senelė, iš kitos – senelis. Nors man buvo 13 metų, apsivilkau mamos drabužius, užsisegiau liemenėlę ir į ją prikimšau kojinių, kad atrodyčiau kaip moteris, svarbiausia, – darbinga.

Mūsų eilė atėjo tiktai pavakarį, 4 val. Gestapininkas Helmutas Rauca, tiksliai neatsimenu jo pareigų, skirstė, kam gyventi, o kam mirti. Bet viską vykdė lietuviai, o vokiečiai juos fotografavo. Į blogąją pusę dažniausiai skirdavo senukus, moteris ir vaikus – tuos, kurie atrodė nedarbingi. Todėl visi stengėmės atrodyti geriau, turėti darbo pažymėjimus.

Kai atėjo mano eilė, esu tikra, kad tą H.Raucą hipnotizavau, – lyg įgavau antgamtinių jėgų. Ir dabar prisimenu, kaip žiūrėjau jam į akis. Staiga išgirdau, – aš supratau vokiškai, – kaip jis pasakė: "Ta mergaitė turi gražias akis." Ir liepė man eiti į gerąją pusę. Per tą hipnozę jis, matyt, nepastebėjo mano senelių. Jie laikėsi man už rankų, ir mes bėgome į gerąją pusę. Aš juos tempiu, o močiutė jidiš kalba sako: "Vaikeli, nebėk. Aš neturiu jėgų." Aš ją tempiau kaip įmanydama, ir mes perbėgom į gerąją pusę – tą, kur žmonės kuriam laikui dar liko gyvi, kur dar nevedė šaudyt.

– Kaip jums pavyko išsigelbėti ir pabėgti iš to mirties pragaro?

– Mane iš geto ištraukė mūsų šeimos draugai – nuostabi Strimaičių šeima. Juozas Strimaitis buvo Lietuvos karininkas, inžinierius, mokėsi Belgijoje. Pas jo žmonos Onutės Bagdonavičiūtės-Strimaitienės tėvus Kudirkos Naumiestyje Smetonos laikais dažnai viešėdavau. 1942 m. grįžę iš Belgijos į Lietuvą, Juozas ir Onutė man parūpino dokumentus – tapau Irena Treigyte, Felikso Treigio dukterimi. F.Treigys buvo Marijampolės gimnazijos direktorius, jis perdavė man savo dukters dokumentus. Kitą dieną po to, kai pabėgau iš geto, J.Strimaitis mane atvežė į Vilnių. Slapstytis Kaune būtų buvę daug sunkiau negu Vilniuje.

– Kaip susiklostė jūsų senelių, tetos likimas?

– Kai pabėgau iš geto, močiutė jau buvo mirusi. Ji mirė nuo insulto, rytą ją radome prisiglaudusią prie pečiaus jau negyvą. Palaidojome ją geto kapinėse. Mano senelis – skaudu prisiminti – buvo sunaikintas per vaikų ir senelių akciją Kauno IX forte 1944 m. kovą. Mano tetą per evakuaciją esesininkas įmetė į jūrą, nes ji išdrįso užstoti kitą moterį, kuri pakėlė nuo laivo denio nuorūką.

Iš mano šeimos mamos kartos neliko nieko – visi buvo išžudyti. Iš jaunesnės – mano pusbrolių – kartos kai kurie buvo išgelbėti. Mano pusseserė Margarita Štromaitė-Kagan buvo išgelbėta Vytauto Rinkevičiaus šeimos. Mano pusbrolį – dabar žinomą politologą Aleksandrą Štromą – išgelbėjo taip pat lietuvių šeima – Antanas ir Marija Macenavičiai, gyvenę prie IX forto.

Tais laikais, kad sušaudytų tūkstančius, reikėjo tik dviejų žmonių su automatais. Jie nerizikavo niekuo, tik savo siela. Bet tai jiems turbūt nelabai rūpėjo. Tam, kad išgelbėtų vieną, reikėjo neapsakomos daugelio žmonių drąsos.

– Po karo, kai sovietų laikais siekėte mokslo aukštumų, ar jūsų tautybė tam trukdė?

– Mano antrąja motina tapo ponia Stefanija Ladigienė – nuostabi moteris. Jos šeimoje likau ir po karo, nes artimųjų neturėjau. Ji mane priėmė kaip savo dukrą. Paskui ją išvežė į Sibirą. Turiu unikalios patirties: patyriau ir nacistinę, ir sovietinio gulago beprotybę. 1948 m. mane pradėjo persekioti saugumas – norėjo, kad tapčiau informatore. Niekada jiems nepasidaviau ir nepasirašiau jokio popierėlio. Be to, sužinojau, jog dėl mano ryšių su S.Ladigiene ir dėl to, kad mano tėvas gyveno užsienyje, mane mes iš Vilniaus universiteto, kur studijavau lituanistiką. Kai kurie žmonės patarė išvažiuoti į Maskvą, kur gyveno tėvo broliai ir seserys. Ten įstojau į Maskvos universitetą, neakivaizdinį skyrių, studijuoti germanistikos. Manęs klausdavo, kodėl pasirinkau tokią specialybę, bet aš niekada netapatinau nacių su vokiečių kultūra. Todėl su ramia sąžine ir dideliu susidomėjimu studijavau vokiečių literatūrą. Tai man padėjo vėliau daug ką teisingiau įvertinti. Kadangi labai gerai mokiausi, po pusmečio mane priėmė į dieninį skyrių. Matyt, ir ten saugumas blogai dirbo, – žinios apie mane atėjo tiktai tada, kai man norėjo paskirti Stalino stipendiją ir turėjau užpildyti anketą. Prieš tai gaudavau Michailo Lermontovo stipendiją. Galiausiai man viską nuėmė, nedavė ir raudonojo diplomo.

– O kaip susiklostė jūsų asmeninis gyvenimas?

– Ištekėjau už savo studijų Maskvoje kolegos Jakobo Bumo, susilaukėme dukters Alinos. Bet po 20 metų išsiskyrėme. Jis su dukra 1974 m. išvažiavo į Angliją. Mano duktė negalėjo pritapti prie sovietinio gyvenimo. Ji buvo geriausia mokinė, bet niekada nestojo į komjaunimą, negalėjo prisiekti, kad bus ištikima Komunistų partijai. O aš negalėjau palikti Lietuvos, – jaučiau, kad čia yra mano vieta. Alina gyvena Londone, turiu du puikius anūkus: vienas – architektas, kitas – pedagogas. Paskui turėjau antrą vyrą – garsų estų kino ir teatro režisierių Grigorijų Kromanovą. Jis mirė 1984 m. Apie jį sudariau knygą.