– Į Žilvino gimtąjį miestą Kauną sugrįžote 2015-aisiais, kai Melitai buvo 3,5 metų. O koks buvo jūsų gyvenimas Ispanijoje?

– Gyvenom mažame miestelyje netoli Almerijos. Melitą iki aštuonių mėnesių auginau namuose, paskui išleidom į ispanišką darželį. Kasdien, nuvežę į jį dukrelę, važiuodavom apie 10 km į darbą šiltnamiuose. Dirbom didžiuliame pomidorų ūkyje – auginome juos nuo sodinukų iki derliaus nuėmimo. Darbo sezonas prasidėdavo rugsėjį, baigdavosi birželį. Jūs neįsivaizduojate, kokiame karštyje teko dirbti – iš šiltnamių išeidavom šlapi iki paskutinio siūlo galo. Per pietus (ispanišką siestą) grįždavom namo, nusiprausdavom, užkąsdavom, o popiet vėl važiuodavom į darbą. Liepą ir rugpjūtį skrisdavom į Lietuvą aplankyti saviškių ir pailsėti nuo ispaniškų karščių. Vyras dabar nenori nė prisiminti tų laikų… Ar vis dar mėgstam pomidorus? Mėgstam – kodėl gi ne. Ypač skanūs būdavo patys pirmieji – primindavo lietuviškus.

– Kodėl galiausiai nusprendėte kurti gyvenimą Lietuvoje?

– Ispanijoje vaiką nuo ketverių metų jau turi leisti į mokyklą. Teko apsispręsti, ar norim, kad Melita lankytų mokyklą Ispanijoje, paskui gal ir universitetą ten, žodžiu, įleistų šaknis svetur (drauge ir mes patys), ar vis tik norim grįžti į Lietuvą ir kurti gyvenimą tėvynėje. Namų ilgesys nugalėjo. Pagalvojom, kad čia likę tėvai, seneliai, draugai, čia visi savi, sava kalba…

R. Derevianko asmeninio archyvo nuotr.

– O kokia kalba kalbėdavot su Melita?

– Namuose – lietuviškai, bet darželyje Melita kalbėjo ispaniškai. Todėl močiutėms iš pradžių buvo daug streso, kai vasaromis atvykdavom į svečius. Jos kalbindavo Melitą lietuviškai, o ta išdykėlė viską suprasdavo, bet atsakinėdavo ispaniškai. Mes patys? Tobulai kalbos taip ir neišmokome – tik tiek, kiek reikia, kad galėtume susikalbėti banke, parduotuvėje, su kaimynais.

– Namiškiai turbūt be galo džiaugėsi, kai pranešėt naujieną, jog nuo šiol gyvensit Lietuvoje?

– Namiškiai džiaugėsi, o pažįstami tik galvas kraipė – klausė, kas čia mums atsitiko, kad sugalvojome po tiek metų grįžti: juk ir ten kuo puikiausiai gyvenome. Tačiau po mūsų jau daug kas pradėjo grįžinėti… Kai apsipratome Lietuvoje, susiradome darbus: vyras dirba šaltkalviu, aš – siuvėja. Susilaukėme dar vieno vaikelio. Markui dabar ketveri.

– Ko labiausiai pasiilgstate iš ispaniškų laikų?

– Gal žmonių? Visi ispanai labai geranoriški, draugiški, šilti. Tikri šeimos žmonės. Sveikinasi – pažįsta tave ar nepažįsta. Visada šypsosi. Jei kažko paklausi – visada paaiškins ir dar perklaus, ar tikrai viską teisingai supratai. Kartais net palydės. Pasiilgstu tos garsios, emocingos jų šnekos, kai kartais atrodydavo, jog tuoj kibs vieni kitiems į plaukus. Dar – palmių, kalnų, jūros, prie kurios gyvenome… Labai mėgome savaitgalių rytais vaikštinėti jūros pakrante. Kelis kilometrus į vieną pusę, kelis į kitą. Pajūrio kavinėje išgerdavome kavos.

R. Derevianko asmeninio archyvo nuotr.

– Šiandien jūsų šeima gyvena dukros treniruočių ritmu. Pagal jas planuojate atostogas, laisvalaikį. Tai ką gi lanko jūsų Melita?

– Melita yra meninės gimnastikos klubo „Fortūna“ narė. Ją treniruoja šio klubo įkūrėja, buvusi gimnastė, daugkartinė Lietuvos grupinių pratimų čempionė ir prizininkė, Europos čempionatų dalyvė Goda Kinderevičiūtė. Kiek žinau, mūsų trenerė pradėjo lankyti gimnastiką panašaus amžiaus kaip Melita. Dukra ją labai myli. Šiuo metu Melita treniruojasi aukšto meistriškumo grupėje, o pradėjo nuo mėgėjų. Pamačiusi, kad neblogai sekasi, trenerė užrašė ją į pirmas varžybas. Kai netikėtai mums visiems dukra atsidūrė ant prizininkų pakylos – sporto mūsų šeimos gyvenime atsirado kur kas daugiau.

– Šiuo metu Melita treniruojasi net šešis kartus per savaitę ir, anot trenerės, lankstumu, muzikalumu išsiskiria iš kitų savo amžiaus mergaičių. Kaip atradote šį sportą?

– Dar kai gyvenom Ispanijoje, pamenu sykį darželio auklėtojos pasakytus žodžius. Ji gyrė Melitą, kad mergaitė labai lanksti ir net siūlė jai surasti kokį būrelį, kur būtų išnaudotas jos prigimtinis lankstumas ir muzikalumas. Kai Melita pradėjo lankyti darželį Kaune, viena mergaitė iš grupės pasigyrė, kad lanko gimnastikos būrelį. Melita irgi ėmė mūsų prašyti, kad į jį leistume, nes be vargo padarydavo ir špagatą, ir virvutę, ir tiltelį. Treniruotės vyko šalia darželio, tad nusprendėm pabandyti. Dabar juokiamės, kad dukra pati pasirinko labiausiai jai tinkančią sporto šaką.

– Meninės gimnastikos esmę sudaro choreografijos ir akrobatikos elementų deriniai, atliekami pagal muziką. Pasirodymo metu sportininkės naudoja tam tikrus įrankius: šokdynę, lanką, kamuolį, kuokeles ir kaspiną. Lankstumas, jėga, koordinacija – ar tokios pagrindinės savybės, kurių reikia gimnastėms?

– Ne tik jų. Programos vertinamos ir už originalumą. Tai judesių menas. Pasirodymą lydi išraiškingi rankų, kojų bei viso kūno judesiai. Krūviai iš tiesų dideli, tad jei nebūtų didelio noro – nepavežtų. Pirmus metus dukra treniravosi be jokių įrankių. Kai jau apšilo padus, gavo lanką, dar po metų – šokdynę, paskui kamuolį, kuokeles. Žodžiu, kiekvienais metais trenerė įvesdavo vis po naują įrankį. Šiuo metu Melita pradeda treniruotis su kaspinu. Kuris įrankis mėgstamiausias? Na, turbūt tas, su kuriuo pasiekė geriausių įvertinimų. Šiais metais Lietuvos meninės gimnastikos čempionate (vyko kovo mėnesį Gargžduose), pasirodyme su kamuoliu, Melita užėmė trečią vietą. Kol kas tai jos asmeninis rekordas, kuriuo labai džiaugiasi. Neblogai sekėsi ir su kitais įrankiais.

R. Derevianko asmeninio archyvo nuotr.

– Ne paslaptis, kad už vaiko pasiekimų stovi visa jo slaptųjų generolų komanda – turiu omeny ne tik trenerį, bet ir tėvelius.

– Sutinku, kad tėvams tenka nemaža pareigų, o ir finansinių įsipareigojimų našta. Juk vien treniruotis neįdomu – norisi pasitikrinti savo jėgas varžybose. Melita dažnai atstovauja „Fortūnai“ tarpklubinėse varžybose, Lietuvos čempionatuose, netolimo užsienio tarptautiniuose turnyruose. Net sunku suskaičiuoti, kiek tų varžybų per metus būna. Bandžiau žiūrėti apdovanojimus, laimėtus per keturis metus, tai priskaičiavau 39 taures, 58 medalius! Pirmieji lankymo metai, aišku, buvo „sausi“. Broliukas Markas į Melitos prizų lentyną žiūri išpūtęs akis, nagų nekiša, bet labai mėgsta važiuoti kartu pasiimti sesės iš treniruotės.

– Aritmetinė progresija: kuo sportininkė perspektyvesnė, tuo treniruočių krūvis didesnis. Ar greitu metu nereikės mesti mokyklos?

– Ačiū Dievui, dar ne (juokiasi). Bet kitų būrelių jau atsisakėm. Pradinėse klasėse šalia gimnastikos Melita lankė šokius ir muziką, dabar pasilikome tik sportą. Pamokų krūvis didėja, tad norisi skirti kuo daugiau dėmesio mokslams. Maža to, dukra didelė perfekcionistė. Nori, kad viskas, ko ji imasi, būtų atlikta gerai. Šį rugsėjį Melita tapo Kauno Petrašiūnų progimnazijos penktoke. Prisidėjo daug naujų pamokų, naujų mokytojų – sunku susiorientuoti, bet mergaitė labai stengiasi. Ir pradinėje tokia stropuolė buvo. Didžiausia jos svajonė, pamenu, tada buvo gauti pelėdžiuko statulėlę. Apie ją mokyklos direktorė pasakė vaikams dar pirmoje klasėje – kad patys geriausi, aktyviausi, garsinantys mokyklos vardą vaikai - baigę keturias klases, gaus garbingiausią mokyklos apdovanojimą – pelėdžiuką. Dukra turėjo tikslą – jį gauti – ir jai pasisekė! Todėl, manau, kad ir sporte jai sekasi atkaklių pastangų, valios dėka.

– Minėjote, kad tėvams tenka ir nemažas finansinis iššūkis. Paatviraukit, kiek kainuoja išleisti vaiką į sportą, šiuo atveju, į meninę gimnastiką?

– Turbūt viskas priklauso ir nuo vaiko meistriškumo lygio – t. y. kiek ir kokių varžybų jis turi per metus. O šiais laikais kainuoja viskas – ir treniruotės, ir varžybų startai, išvykos, sporto stovyklos, įrankiai, gimnastikos kostiumėliai. Jei turi programas su penkiais įrankiais, vadinasi, reikia ir penkių skirtingų kostiumėlių. Šiuo metu Melitai esame pasiuvę tris. Kol kas tikrai užtenka, nes vienose varžybose dalyvauti su visais įrankiais būtų neįmanoma. Visai kas kita - kai vyksta Lietuvos čempionatas, trunkantis kelias dienas.

R. Derevianko asmeninio archyvo nuotr.

– Esate siuvėja, gal gimnastikos kostiumėlius dukrai siuvate pati?

– Oi, ne. Jais rūpinasi mūsų vadovė. Ji žino, kokie yra reikalavimai, mados, standartai, nes viskas turi atitikti centimetras į centimetrą, kostiumėlių spalvos derėti prie įrankių, rūbo dizainas - prie muzikos. Turim nuostabią siuvėją, kuri siuva vadovaudamasi trenerės nurodymais. Visa bėda, kad tie reikalavimai keičiasi greičiau, nei mergaitės spėja išaugti kostiumėlius (juokiasi).

– Ar jums neatrodo, kad sportuojantys vaikai puikiai pritaiko tą sportinę discipliną ir mokykloje?

– Taip, tai tiesa. Jie žino, kad norint kažko pasiekti, reikia pastangų. Jie puikiai planuoja savo laiką ir išnaudoja kiekvieną laisvą minutę, kad grįžę namo galėtų tiesiog ilsėtis. Melita treniruojasi ir šeštadieniais.

– Prakalbom apie savaitgalius. Sakykit, koks jūsų šeimos mėgstamiausias laisvalaikio leidimo būdas?

– Labai mėgstame vaikštinėti. Jei Kaune, tai dažnai einam į Panemunės šilą. Sūnui ten daug žaidimų aikštelių, mums – tiesiog gražių vaizdų akims paganyti. Jei turime daugiau laiko, važiuojam į Birštoną. Jei lyja, šalta, - tuomet leidžiam vaikams daugiau prie televizoriaus ar telefonų pabūti. Suprantam, kad šių dienų realybė tokia – tik nereikia su tais ekranais perlenkti lazdos. Viskam turi būti saikas. Kai buvo karantinas, Melita sportuodavo namuose. Tuomet sūnus irgi bandydavo atkartoti visus sesės judesius. Net klausėm vieną dieną, gal ir jis norėtų lankyti sportinę gimnastiką. Sakė, ne, geriau jau futbolas.

– Šiais laikais mergaičių branda prasideda gana anksti - jos gali sparčiai ūgtelti, priaugti svorio. Todėl be galo svarbi visavertė, kokybiška mityba. Gal gimnastės laikosi kokios nors specialios dietos?

– Kol kas tikrai dar ne. Bet po vasaros atostogų trenerė gražiai su mergaitėmis pasikalbėjo ir paprašė, kad sumažintų saldumynų. Paaiškino, kodėl - kad didesnis svoris kenks jų sąnariams, stuburui, bus sunkiau atlikti pratimus, šuolius. Kol kas jokių specialių dietų nesiimam, tiesiog stengiamės valgyti kuo sveikesnį maistą, vartoti papildus.

R. Derevianko asmeninio archyvo nuotr.

– Koks šiuo metu yra Melitos tikslas?

– Kasmet jis vis didesnis. Jei kažkada užteko trečios vietos ant pakylos, tai dabar norisi kopti dar aukščiau. Apie tai kalbamės ir namuose, kad tik valingu kasdieniu darbu galima pasiekti gerų rezultatų. Šiuo metu didžiausios dukros svajonės net trys: pagerinti Lietuvos meninės gimnastikos čempionate pasiektus rezultatus, dalyvauti Europos čempionate ir patekti į Lietuvos rinktinę. Gal dar ir per anksti apie tai svajoti, bet man smagu, kad Melitos svajonės nestovi vietoje - auga kartu su vaiku. Mes su vyru skatinam mergaitę svajoti, nes svajonės, lydimos nuoširdaus darbo, pildosi!

– Ar tiesa, kad sportuojančių vaikų tėveliai net savo atostogas derina prie jų treniruočių, stovyklų grafiko?

– Tiesa. Artėjant vasarai pirmiausiai atsiklausiam trenerės, kada galėtume su vyru imti atostogas, kad nesutrukdytume Melitai treniruočių, varžybų. Šią karštą vasarą ilsėjomės lietuviškame pajūry. Tiesą sakant, po to, kai grįžome į Lietuvą, dar nei karto nebuvome Ispanijoje. Tačiau dažnai su vyru pašnekam (net esam davę sau pažadą), kad reikėtų nuvežti Melitą į tas vietas, kur ji gimė, augo, lankė darželį. Vieną dieną taip ir padarysim.

– Ir pabaigiai – tradicinis „Namų“ klausimas – koks jūsų šeimos laimės receptas?

– Visų pirma, esam laimingi, kad gyvename Lietuvoje. Čia mūsų tikrieji namai. Rodome vaikams sveiką gyvenimo būdą – be alkoholio, be tabako. Norim, kad jie turėtų gerus fizinius, dorovinius ir moralinius pamatus. Dažnai kalbamės įvairiomis temomis. Matom, kad jie tikrai įsiklauso ir supranta, ką norim pasakyti. Vaikai – tarsi sumažinti mūsų atvaizdai, tad jei norim, kad jie augtų laimingi, turime ir patys pasistengti.