Aš ginsiu Lietuvą. Ar dažnas šiuos žodžius drįstume ištarti garsiai – ne mestelėti kaip bereikšmę frazę, bet kaip priesaiką? Įsisiūbavus Rusijos karinei operacijai prieš Ukrainą, socialiniame finkle "Facebook" atsirado profilis, kviečiantis prisiekti sau ginti Lietuvą. Idėjos autorius – Lietuvos kariuomenės kapitonas Mindaugas Neimontas. Pabrėždamas, kad tai – jo asmeninė iniciatyva, nesusijusi su institucijomis, 32-ejų karininkas tikisi: gal pamatę jo iniciatyvą apatiški arba neapsisprendę piliečiai susimąstys ir apsispręs prisijungti prie šalies gynėjų?

"Pastaruoju metu labiau susimąstau, ką man reiškia priesaika, ką privalau Lietuvai, kaip elgčiausi agresijos prieš Lietuvą atveju ir pan. Neneigsiu – tokie mano pamąstymai yra susiję su pastarojo meto agresyvia Rusijos užsienio politika", – "Kauno dienai" sakė M.Neimontas.

Tarptautinėje misijoje Afganistane dalyvavusį karininką, už darbą karinėse pajėgose apdovanotą ne vienu medaliu, kalbėti apie šalies gynybą skatina ir neretai sutinkama nuomonė, esą gynyba gali būti vykdoma tik tiesiogiai, su ginklu rankose. "Tai kiekvieno Lietuvos piliečio pareiga ir teisė, gynybos būdai gali būti labai įvairūs, gynybos veiksmai gali būti ir netiesioginiai", – sako jaunas karininkas.

– Greitai nesisukantis profilio gerbėjų skaitiklis rodo: "Aš ginsiu Lietuvą" sau ir viešai pasakiusių skaičius artėja prie 3 tūkstančių. Ko tikitės iš savo iniciatyvos?

– Tikiuosi, kad mano sukurtas profilis paskatins Lietuvos piliečių meilę savo šaliai ir juos kažkiek suvienys. Juk būtent meilė savo šaliai ir vienybė yra pagrindiniai taikiniai informaciniame kare, kuris vykdomas dar iki prasidedant realiems kariniams veiksmams. Žinoma, vien šis profilis žmonių mąstymo nepakeis, tačiau bent jau pasiųs žinutę, kad jei esi Lietuvos pilietis, privalai besąlygiškai, visomis leidžiamomis priemonėmis, ginti savo šalį, jei tik to prireiktų.

Profilyje skatinu žmones prisiekti sau, kad, esant reikalui, jie gins Lietuvą. Kadangi žmonės yra labai skirtingi, siūlau jiems įvairius būdus, kaip jie galėtų sau prisiekti: kukliausiems siūlau tiesiog pamėgti profilį, kiek drąsesniems – parašyti ant profilio sienos savo vardą, gyvenamą miestą (šalį) ir priesaiką "Aš ginsiu Lietuvą", dar drąsesniems – įkelti į profilį savo nuotrauką ir po ja prisiekti, drąsiausiesiems – įkelti video-, kuriame visą minėtą informaciją pasakytų žodžiu. Beje, pastarųjų dar neatsirado.

Žmonės paprastai nėra linkę tiesiogiai kam nors ką nors įsipareigoti, todėl siūlau įsipareigoti sau. Kad šis įsipareigojimas būtų įamžintas ir svaresnis pačiam sau, siūlau visiems tai padaryti viešai. O kai atsiranda daug tokių tėvynės mylėtojų vienoje vietoje, manau, kad tas jausmas tik sustiprėja, atsiranda vienybė, aplinkiniai ima tai pastebėti ir galbūt tuo susižavi patys.

– Profilį pamėgo jau 2 525 žmonės. Ar žmonės bijo prisiekti sau – ar bijo tai padaryti viešai, kaip manote?

– Drąsesnį priesaikos būdą, t. y. parašyti priesaiką ant profilio sienos arba dar ir iliustruoti ją savo nuotrauka, – tokių šį momentą yra apie 30. Manau, kad žmonės prisiekti sau tikrai nebijo, tik galbūt ne tokiais viešais būdais. Buvo ir tokių, kurie viešai pasakė ir kodėl bijo: neva gal čia yra renkami duomenys, ką paskui reikės ištremti į Sibirą kaip prieš pusę amžiaus. Kaip matote, žmonių nepatiklumas ir baimė gali būti ir skaudžios mūsų šalies istorijos padarinys. Kad ir kaip būtų, aš drąsinu ir drąsinsiu žmones viešai kalbėti apie šalies gynybą, apie meilę savo šaliai ir panašius dalykus, nes manau, kad tai – vienas iš netiesioginės gynybos būdų, tai – gynyba informaciniame kare.

– Jūs – profesionalus karys, ar pateisinate ginklo baimę jaučiančius piliečius?

– Tikrai nemanau, kad lietuviai bijo imti ginklą į rankas ir stoti ginti savo šalies, tai liudija ir garbinga mūsų šalies istorija. Be to, esu matęs ir ne vienos apklausos šiuo klausimu rezultatus. Kiek pamenu, Lietuvoje apie 60–70 proc. gyventojų teigia, kad gintų savo šalį agresijos atveju. Tačiau, mano nuomone, ir tokios apklausos neparodo tikros situacijos. Pagalvokite, ar iš tiesų nesumažėtų tų neapsisprendusių ir nenusiteikusių žmonių ginti savo šalies procentas, jei agresorius sunaikintų jų namus, turtą, nužudytų jų šeimas ir artimuosius? Taigi manau, kad reali situacija būtų matyti tik karo atveju. Tikiuosi, kad mums to pamatyti neteks.

Ar aš, kaip karys, pateisinu ginklo baimę jaučiančius piliečius? Taip. Juk negalime visi būti vienodi, negalime visi būti kariais, dailininkais, sportininkais ir t.t. Ginklas, mano manymu, yra tik darbo priemonė, įrankis, kurį kariai naudoja jiems nustatytiems tikslams ir efektams pasiekti. Jei vieni žmonės jų bijo ar yra įsitikinę, kad nenorėtų panaudoti, – jie tiesiog pasirenka sau kitus įrankius tikslams pasiekti: kas dviratį, kas rašiklį, kas lėktuvą, kas muzikos instrumentą ir pan. Ginti savo šalį galima ir ne vien ginklu.

– Kaip apskritai vertinate šiandienos lietuvių pilietiškumą? Ar galite išskirti kartas, kurios, jūsų nuomone, patriotiškiausios?

– Mano nuomone, pilietiškumas ir meilė savo šaliai suaktyvėja tada, kai padidėja pavojus jos netekti. Ar šiandien toks pavojus padidėjęs? Akivaizdu, kad taip. Todėl ir tikiu savo iniciatyvos sėkme, todėl ir skatinsiu tokiu būdu pilietiškumo plitimą. Be to, manau, kad jei nėra realaus pavojaus valstybei, jos žmonės pakankamai pilietiški gali būti tuomet, kai gali pirmiausia patenkinti savo svarbiausius – fiziologinius ir saugumo poreikius. Todėl pastarosios ekonominės krizės laikotarpiu apie pilietiškumą daugelis žmonių turbūt galvojo mažiau.

– Kokį žmogų apskritai, jūsų nuomone, galima laikyti patriotu?

– Man patriotas – žmogus, kuris myli savo tėvynę ir savo darbais bei pavyzdžiu siekia ta meile užkrėsti aplinkinius. Meilę savo šaliai suvokiu kaip tos šalies piliečio pareigų ir teisių žinojimą ir vykdymą, šalies istorijos išmanymą ir pagarbą jai, gyvenimą pagal tos šalies visuomenės vertybes ir įstatymus.

– Kaip galima stiprinti patriotiškumą tų Lietuvos piliečių, kurie valstybę, savo gimtinę kaltina dėl savo socialinių ar asmeninių problemų?

– Tai, kad žmonės rodo savo nepasitenkinimą tam tikra situacija, nėra jau taip blogai. Juk, kaip sakoma, tik ginčuose gimsta tiesa, tai skatina nuolatinį tobulėjimą. Tačiau dalį atsakomybės dėl esamų problemų visada reikėtų prisiimti ir sau, arba bent atsakyti sau į klausimą "Ką aš padariau, kad būtų kitaip, kad būtų geriau?" Vien valstybę dėl asmeninių problemų kaltinančių žmonių patriotiškumą skatinti turėtų ir valstybė, ir jos patriotai, nes jų įrankiai ir galimybės yra skirtingos. Be to, juk ir bet kokioje kitoje srityje sujungtos pastangos duoda geresnių rezultatų.

– Ne paslaptis, kad kai kurie Lietuvos piliečiai stebėtinai lengvai pasiduoda Rusijos – šalies, bandančios perbraižyti Europos žemėlapį, demagogijai. Tarp jų argumentų, kodėl suartėjimas su Rusija nebūtų baisus Lietuvai, – galybė mitų apie esą ES prarandamą šalies identitetą, nacionalinę valiutą; JAV prikaišioja karines operacijas Artimuosiuose Rytuose. Ką tokiems asmenims pasakytumėte jūs?

– Jei jie Lietuvos piliečiai, kaip pilietis, patarčiau pirmiausiai pasiskaityti šalies Konstituciją, labiau pasidomėti šalies istorija ir išmokti kritiškai, o ne aklai vertinti aplinką. Tikiu, kad tokiems žmonėms šie dalykai padėtų labiau pamilti mūsų šalį ir tapti vieningesniems.