Švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius pripažįsta, kad atsmosfera mokyklose nėra gera: mokytojams trūksta motyvacijos. Kaip pastebi ministras, pedagogai nesugeba klasėje sukurti pozityvios ir skatinančios atmosferos.

G.Steponavičius interviu lrt.lt tikina žadantis situaciją taisyti ne skiriant finansavimą vienos pavyzdinės mokyklos šalyje steigimui, bet pertvarkant mokyklų finansavimo modelį.

Neseniai Lietuvos vaikų ir jaunimo centras surengė mokytojų, švietimo atstovų ir tėvų diskusiją: „Ką daryti, kad vaikas norėtų eiti į mokyklą“. Kiek, jūsų nuomone, Lietuvoje ši problema yra aktuali?

Tai yra tikrai aktuali problema, nes be švietimo finansavimo dalykų, lygiai taip pat kyla klausimas, kokia atmosfera yra sukuriama mokyklose. Tai, be jokios abejonės, priklauso tiek nuo mokytojų pasirengimo, tiek nuo vaikų psichologinės nuotaikos.

Aišku, tai nėra lengvas iššūkis. Jį reikėtų spręsti remiantis kitų šalių patirtimi, Lietuvos visuomenininkų pagalba, kurią jie pasiruošę teikti.

Kokias įžvelgiate vaikų nenoro eiti į mokyklą priežastis?

Galėčiau išvardinti įvairių priežasčių. Pirmiausia tai priklauso nuo konkretaus vaiko motyvacijos, gebėjimų ir suvokimo, kas yra mokykla.

Bene dažniausias atvejis, kurį mes sutinkame, kada mokykla yra vieta vaikams susitikti su draugais. Tačiau kiek joje kreipiamas dėmesys į ugdymo procesą, kiek jis yra patrauklus jaunajai kartai, kiek šalia žinių diegimo yra taikomi šiuolaikiški ugdymo metodai, leidžiantys vaikus sudominti, įtraukti į ugdymo procesą?

Tais atvejais, kada ugdoma vaikams patrauklia forma, neabejotinai ir pačių vaikų suinteresuotumas, o taip pat ir rezultatai, yra didesni.

Diskusijos dalyviai, kaip pagrindines nenoro eiti į mokyklą priežastis įvardino šias: vaikams mokykloje neįdomu, per sunku mokytis, jie mokyklose nepriimami kaip asmenybės, sulaukia patyčių. Ar sutiktumėte su tokia nuomone?

Aš stabtelčiau prie to, ką esu paminėjęs. Vaikų tarpusavio santykiai, santykiai tarp mokytojų ir vaikų yra vienas iš svarbių faktorių. Atmosfera mokyklose, vertinant mūsų situaciją, sakyčiau, nėra pati geriausia.

Problema Lietuvos mastu tikrai yra suvokta. Jau prieš porą metų pradėti diegti sisteminiai patyčių išgyvendinimo modeliai, ir kol kas tai yra viena iš sričių, kuriai mes, valstybė, ketiname skirti tikrai didelį dėmesį. Pirmiausia, taikant tokius patyčių prevencijos būdus, kurie leidžia keisti ir vaikų, ir mokytojų motyvaciją, ir kartu kurti kitokius santykius mokykloje.

Kaip manote, ar mokymosi programos iš tikrųjų nėra pernelyg apkrautos, nelanksčios ir atgraso vaikus nuo mokymosi bei paverčia juos ne mąstančiomis, ne kūrybingomis asmenybėmis, o paliepimų vykdytojais?

To tikrai esama. Nėra lengva per daugelį metų įsisenėjusius stereotipus ir praktikas pakeisti. Tačiau esame užsibrėžę tikslą palaipsniui turėti savarankiškesnes ir nebiurokratizuotas mokyklas.

Todėl labai daug priklauso nuo to, kaip konkretus mokytojas sugeba dirbti ir kiek jis savarankiškas, kūrybingas, atlikdamas jam patikėtą misiją. Tokių mokytojų Lietuvoje yra nemažai, bet norėtųsi matyti jų dar daugiau, kad tokie mokytojai būtų pastebėti, kad jais būtų remiamasi, kad geriausios praktikos būtų skleidžiamos kitose mokyklose.

Tiesiog visada yra paprasčiausia keiksnoti valdžią, ministeriją, bet pastaruosius metus mes įvedėme daug palengvinimų, panaikinome daug dokumentų, o tai leidžia savarankiškiau ir atsakingiau dirbti pačioms mokykloms, jose dirbantiems mokytojams.

Diskusijose pažymima, kad Lietuvos mokyklų problema ta, kad jose „į  mokinius žiūri kaip į klasę, kurioje visiems galioja vienodos taisyklės“. Mokytojai neatsižvelgia nei į fiziologinius, nei į motyvacinius mokinių skirtumus. Kiek, jūsų nuomone, šis priekaištas pagrįstas?

Vėlgi, nenorėčiau to suabsoliutinti. Iš mokytojų yra labai daug reikalaujama, bet kartu nėra aiškiai suvokiama, kas jiems kliudo tai daryti, kokios yra pamatinės priežastys.

Problema ta, kad mokytojas neretai mato ugdymo procesą kaip laiką, kurį jis turi pradirbti pravesdamas tradiciškai pamokas, bet neskiria dėmesio individualiai vaikams, tam, kad pastebėtų jų vienus ar kitus trūkumus, problemas. Taip, tokia problema egzistuoja, bet ne tik pas mus, o visame pasaulyje.

Mes turime individualizuoti požiūrį, turime ta linkme keisti visą sistemą.

Ar, jūsų nuomone, mokytojams netrūksta kompetencijos dirbti su psichologinių problemų turinčiais vaikais?

Vidutinio mokytojo pasirengimas tam šiandien nėra pakankamas. Mes ne sykį matėme, kaip į stresinę, kritinę situaciją, nelaimę mokykloje reaguoja eiliniai mokytojai. Mokyklose yra psichologai, socialiniai darbuotojai, kurie lyg ir turėtų atlikti tą vaidmenį ir padėti spręsti problemas, bet to nepakanka.

Manau, kad papildoma kompetencija šitoje srityje visiems mokytojams būtų naudinga. Čia dar ne viskas padaryta.

Ar nemanote, kad vaikai norėtų eiti į mokyklą, jeigu mokytojai tiesiog šilčiau ir nuoširdžiau su jais bendrautų, nenubrėžtų tokios griežtos ribos tarp savęs ir mokinių?

Nepiešiu paveikslo vien liūdnomis spalvomis. Asmeniškai žinau ir neabejoju, kad yra tokių mokyklų ir mokytojų, kurie dirba ir šiuolaikiškai, ir novatoriškai, ir yra nuoširdūs vaikų atžvilgiu. Turėtume tai prisimint, akcentuoti ir skleisti tą gerąją patirtį.

Natūralu, kad yra ir liūdnesnių istorijų - ne visos mokyklos yra labai stiprios. Manau, kad mes turėtume ieškoti būdų kaip stiprinti mokytojų gebėjimus ir sudaryti sprendimus, kurie leistų mokyklose daryti tokius darbus, kurie pakeistų situaciją.

Patyčių mokyklose problema Lietuvoje iškelta jau gana seniai. Ko ėmėtės jai išspręsti tapęs ministru ir ar jau matyti pirmieji rezultatai?

Dalyvavimas praeitą savaitę vykusioje Europinėje konferencijoje apie vaikų psichologinę psichinę sveikatą mokyklose leidžia man atsakyti, kad mes esame ne tik suvokę patyčių problemas, bet ir sistemiškai, valstybės mastu, pradėjome jas išgyvendinti.

Šiuo metu jau virš 90 mokyklų dalyvauja norvegų patyčių išgyvendinimo programoje „Olweus“.

Dar yra kelios ikimokyklinio pradinio ugdymo įstaigose taikomos patyčių prevencijos programos, kurios leidžia, kaip rodo pasaulinė praktika, iki 50 procentų sumažinti patyčių lygį.

Netgi sunkmečio laikotarpiu, kaip ir ankstesniems, taip ir kietiems metams, šių programų tolimesniam įgyvendinimui numatyta daugiau kaip 3 mln. litų. Manau, kad ta linkme mes ir toliau galėsime judėti.

Jeigu prieš penketą metų, pagal apklausas patyčių lygio, mes buvome ne tik regione, bet ir pasaulyje paskutinėje vietoje, tai per pastaruosius metus yra tikrai pastebimi pokyčiai ir tas lygis palaipsniui mažėja.

Neseniai Stokholme dalyvavote konferencijoje „Kaip gerinti vaikų ir jaunimo psichinę sveikatą ir savijautą“ bei moderavote sesiją „Aplinka mokykloje ir mokymasis“. Ar užsienio šalys susiduria su nenoro eiti į mokyklą problema ir kokios ten priežastys sukelia šį nenorą?

Įvardijamos tokios priežastys, kaip ir Lietuvoje: neįdomu, atmosfera ir įtampa mokykloje.

Buvo prasminga apie tai pasikalbėti atvirai, neformaliai diskutuojant. Tai, kad Lietuva yra kviečiama ne tik pristatyti savo patirtį, bet ir moderuoti, reikia pripažinti, yra tam tikras pasiekimas.  

Mes nesame atsilikėliai, matome teigiamą pasaulinę praktiką ir mėginame ją pritaikyti Lietuvoje.

Kaip ten siūloma skatinti vaikus lankyti mokyklą?

Tai tie patys anksčiau minėti būdai: mokyklų savarankiškumas bei deramas pedagogų pasirengimas, atitinkamai ugdymo sąlygų, šiuolaikinių technologijų diegimas, mokinio tėvų įsitraukimas į mokyklų gyvenimą. Tai tas rinkinys, kuris kūrybiškai ir kryptingai taikomas duoda tikrai gerų, netgi puikių rezultatų.

Kokių pagrindinių žingsnių ketinate imtis Lietuvoje?

Mes ir toliau norime telkti geriausius šios srities specialistus. Natūralu, kad remsimės ne tik kitų šalių praktika, bet ir visuomeninių organizacijų, tokių kaip „Vaikų linija“, „Noriu į mokyklą“ entuziastais, kitais visuomenininkais, kūrybiškais pedagogais ir vadovais, kurie leistų bendromis pastangomis keisti situaciją.

Manau, kad esame subrendę šitiems sisteminiams kokybiniams pokyčiams ir, nepaisant sunkmečio, šitas problemas spręsime.

Kaip vertinate „Noriu į mokyklą“ nario V. Jankausko iniciatyvą Lietuvoje steigti pavyzdinę mokyklą pagal Amerikoje veikiančių „Free school“ mokyklų ir Danijos švietimo ir mokslo sistemos modelį? Kiek reali tokia galimybė?

Tai nėra vieno žmogaus, o viso būrio entuziastų iniciatyva. Aš, lankydamasis Stokholme ir Giotenburge, apsilankiau keliose mokyklose. Manau, švedų patirtis šitoje srityje yra tikrai įspūdinga.

Aš manau, kad sutvarkius nepriklausomo mokyklų veikimo ir finansavimo dalykus turėtume puikios ir įkvepiančios patirties pavyzdžių, šalia tų, kurie yra jau dabar.

Yra numatytas finansavimas ne vienai pavyzdinei mokyklai, o viso finansavimo modelio sutvarkymas. Vyriausybės programoje yra numatytas finansavimo modelis, kuris leistų mokinio krepšeliui laisvai vaikščioti, būti skiriamam ir tokioms nepriklausomoms mokykloms ar tėvų pasirinktoms mokykloms.

Aš manau, kad prie įstatymo pakeitimo jau rudenį Seimas turėtų prisėsti, nes atiduodame Seimui svarstyti naują švietimo įstatymų redakciją. Bus sudarytos darbo grupės, kurios peržiūrės mokyklų ar darželių veikimo sąlygas, siekiant maksimaliai jas supaprastinti, išlaisvinti iš biurokratinių varžtų.

Šis veiklos peržiūrėjimas turėtų leistų atsirasti inovatyvioms, nepriklausomoms mokykloms ir atsirasti nepalyginamai lengviau, be kliūčių, kurių iki šiol tikrai apstu.