Praėjusio penktadienio reportažas apie vyrą, nuteistą už vaizdo medžiagos su vaikų pornografija laikymą, buvo vienas paskutinių, kuriuos kaip LNK "Žinių" vedėja pristatė Gražina Sviderskytė.
Pirmadienį LNK generalinei direktorei Zitai Sarakienei ji nunešė prašymą atleisti iš darbo. Abu šie faktai susiję. Žurnalistė neslepia, kad buvo šokiruota vaizdo medžiagos, kurioje matyti tegu ir retušuotos, bet iškalbingos atitinkamo turinio nuotraukos.
"Priėmiau sprendimą pagal tai, kaip suprantu savo atsakomybę, – apsisprendimą palikti darbą LNK žinių tarnyboje aiškina G.Sviderskytė. – Įstatymai ir etikos kodeksas mane, kaip žurnalistę, įgalioja atsisakyti vesti laidą, kurios turinys prieštarauja bendrai priimtiems principams. Arba, pagaliau, suteikia teisę nenusižengti asmeniniams moralės principams."
Šių metų Vinco Kudirkos premijos laureatė G.Sviderskytė sutiko "Vilniaus dienai" plačiau pakomentuoti savo sprendimą atsisveikinti su tarnyba, kurioje su pertraukomis dirbo šešerius metus.
– Tokį ryžtingą jūsų sprendimą išprovokavęs siužetas nebuvo išskirtinis savo tekstiniu turiniu. Suprantu, kad jus šokiravo jo iliustravimas vaizdu?
– Jei vertintume bendru požiūriu, būtų galima diskutuoti, ar apie nusikaltimus, susijusius su vaikų pornografija, būtina pasakoti pavakarį, kai visa galia veikia Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas. Bet, sakykime, praktiškai – taip, tai nebuvo joks išskirtinis reportažas teksto prasme. Bet vaizdas... Aš tokio nebuvau mačiusi. Ir nenorėjau niekada pamatyti. Bet ne visiems jis užkliuvo.
– Faktas, kad apie tokio pobūdžio nusikaltimus yra pranešama, gal ir nėra smerktinas – taip vaikai bent jau sužinos apie jiems gresiančius pavojus?..
– Nenorėčiau veltis į diskusiją dėl kito žurnalisto autorinio darbo. Juk toks yra kiekvienas reportažas. Manau, autorius ir redakcija pirmiausia savarankiškai vertina savo darbą ir prisiima už jį atsakomybę. Jie situaciją įvertino kitaip, todėl čia mūsų nuomonės, ir keliai, galutinai išsiskyrė. Man iki šiol neaišku, kodėl televizijai galima rodyti tokius vaizdus, už kurių laikymą teismas nubaudė privatų asmenį. Taip pat tebėra apmaudu, kad ištikta šoko nesumojau tučtuojau atsiprašyti žiūrovų. Tai buvo absoliučiai netikėta. Deja, vėliau jų niekas taip ir neatsiprašė.
– Jūs tai siūlėte savo kolegoms?
– Pasiūliau jau pirmadienį atėjusi į darbą, nes penktadienį tas reportažas jokios reakcijos nesulaukė.
– Turite omenyje kolegų reakciją?
– Kieno tik norite. Laida skirta plačiajai auditorijai. Ją mato ir eiliniai žmonės, ir atstovai tų institucijų, kurios vykdo priežiūros funkcijas ir priima sprendimus. Trečią dieną tebegirdėdama tylą, apsisprendžiau trauktis.
– Daugybė žmonių įsivaizduoja, kad žinių vedėjas pasodintas tam, kad perskaitytų kolegų parengtas žinias nesukdamas galvos dėl jų turinio.
– Bent jau šitoje redakcijoje vedėjas didžiumą laiko dirba su tekstais – agentūrų ir žurnalistų pranešimais. Ta diena, penktadienis, nebuvo niekuo išskirtinė. Bet niekada nebūčiau sugalvojusi domėtis, kokią vaizdo medžiagą ketina rodyti reporteriai. Nemanau, kad tai vedėjo kompetencija.
Antra, dirbdamas kolektyve turi tikėti tuo, kad su komanda muši į vienus vartus. Todėl negalėjau nė numanyti, kad tokius dalykus galiu išvysti prieš akis jau per tiesioginį eterį. Buvo laidos pabaiga, teturėjome 90 sekundžių apsispręsti. Spėjau tik pasiteirauti esančių prie laidos išleidimo pulto, kas čia darosi, bet ten vyriausiasis pagal pareigas tik gūžtelėjo pečiais. Laida baigėsi.
– Ar po laidos kalbėjote su savo kolegomis – gal siužeto autorius Jaunius Matonis būtų pripažinęs suklydęs ir būtumėte galėję susitarti dėl kitokio darbo ateityje.
– Diskusijų jau buvo anksčiau. Vėliau griežtai laikiausi vedėjos kompetencijos ribų. Bendra tvarka, darbo taisyklė tokia, kad tekstus skaito ir taiso arba prodiuseris, arba vadovas. Kitaip tariant, vedėjas gauna jau patvirtintus variantus – tai, kas paruošta eteriui. Ir jei kokiame reportaže pastebiu kokį papildymą, galiu pranešti, pataisyti. Bet negaliu savarankiškai taisyti autorių darbų. Tad ne mudviem čia reikėjo aiškintis.
– Kokias jūs įsivaizduojate idealias žinias? Gal jose išvis nebūtų blogų žinių? Kaip jas tvarkytumėte būdama tokios tarnybos prodiuserė ar vadovė?
– Nenoriu svarstyti, kas būtų, jei būtų. Galiu tik pasakyti, kad man nėra gyvenime didesnio malonumo, nei dirbti su tokiais žmonėmis, kurie maksimaliai išnaudoja savo galimybes, talentą, žinias, įdirbį. Teko laimė su tokiais žmonėmis dirbti, ir daug. Bet kurioje redakcijoje, taip pat "Žiniose", tereikia visuotinio susitarimo – kad visi norėtų dirbti maksimaliai pagal savo jėgas, būdami asmeniškai suinteresuoti laidos kokybe ir asmeniškai už tai atsakingi, ir būtinai – kiekvieną dieną kūrybiškai. Žinių laidos tam yra fantastiška terpė. Daryti geras žinias yra malonumas. Galiausiai, juk jos reikalingos žmonėms.
– Naujų darbo pasiūlymų turbūt sulaukėte tą pačią dieną, kai pasklido žinia, kad išeinate.
– Ne tas man dabar rūpi. Juk dar penktadienio popietę negalvojau, kad šiandien būsiu patekusi į tokią padėtį. Išėjau nepasirengusi atsarginio varianto – jo nei parašius, nei sukūrus, nei su kuo nors sutarus.
– Vasara puikus laikas keisti darbą – kaip tik dabar televizijos dėlioja rudens programos tinklelius. Įvertinus tai, kad pati išlaikote savo šeimą, spėju, kad sprendimą teks priimti ilgai neatidėliojant.
– Kol kas šito negaliu numatyti. Mano profesinė principinė nuostata nekinta – negali sau leisti daryti bet ko.
– Televizija vis dar lieka jums prioritetas? Ar įsivaizduotumėte save dirbančią ir spausdintoje žiniasklaidoje?
– Jau parašiau ir straipsnių, ir knygų. Televizijoje praleidau 16 metų, ją išmanau geriausiai.
– Sakyčiau, laikas ką nors keisti!
– Na taip, pusiau juokais dabar sakau, kad planas B būtų stoti studijuoti, pavyzdžiui, į mikrochirurgiją. O ką? Ir iki 50-ies dar spėčiau tapti kitos srities profesionale.
LNK žinių tarnybos vadovas Rolandas Agintas
Keista dabar ir visą situaciją komentuoti, nes Gražina po tos laidos su manimi nei kalbėjo, nei skambino, nei rašė. Taip išėjo, kad kol pateko į eterį, nemačiau ir to J.Matonio siužeto. Beje, specialiai pažiūrėjome, kiek kartų buvo parodyta ta baisioji vaizdo medžiaga. Pasirodo, 2003-iųjų birželį – pirmą kartą, 2009 m. balandį – pastarąjį. Ir visą laiką ja buvo iliustruojami reportažai, pasakojantys apie panašias temas. Niekada jokiems "prižiūrėtojams" jie neužkliuvo. Neužkliuvo iki šiol ir "Žinių" vedėjai.
Taip, galite sakyti, kad prasti mūsų vaizdo archyvai. Bet tokia tema išvis labai sunkiai iliustruojama. Kita vertus, visa bėda yra vienas – paskutinis to reportažo – kadras, kurio, sutinku, galėjo ir nebūti. Pasikalbėjome apie tai su reportažo autoriumi. Tuos kelis kadrus iš viso ištrinsime iš savo archyvų. Bet sakyčiau, kad tai toks darbinis nutikimas, kuris norint labai paprastai išsprendžiamas. Kad ir kaip būtų, linkiu sėkmės Gražinai ir ypač – būsimiems jos bendradarbiams.
Mes kol kas naujo "Žinių" vedėjo ieškoti neketiname. Asta Dudurytė ir Gintaras Deksnys dirbs tokiu pat krūviu, kokiu dirba kitų televizijų naujienų laidų vedėjai.
Naujausi komentarai