Jau devyneri metai, kai artinantis vasarai miežiškiečių akys ima krypti į Valentiną Rapšį - apylinkėse žinomą arklių mylėtoją. Visiems rūpi, ar įsileis arklininkas į ganyklą naktigonės romantiką norinčius patirti smalsuolius. Kasmet įsileidžia, kitaip būti negalėjo ir šiemet - naktigonės laužas Dvarininkų kaime kūrenosi Antano varduvių išvakarėse.

Primena jaunystę

„Arklius ganyti juk reikia visokiu oru“, - nerimo, ar nesugadins šventės lietus, nesupranta Valentinas, spėjantis ne tik ūkį tvarkyti, bet ir visose šventėse armonika pagriežti, begales tikrų ir išgalvotų istorijų papasakoti.

Miežiškiečiai prisimena, kad naktigonės šventė atsirado ne tiek iš noro turėti netradicinį suėjimą, kiek dėl būtinybės. Baimindamasis benamių kaimynystės ir susirūpinęs gyvulių saugumu, V.Rapšys vasaros naktis leidžia ganykloje pastatytame vežiojamame namelyje.

Kad jam naktigonė - kiekvienos nakties užsiėmimas, žinojo ir kiti muzikantai. Kai kartą grįžtant iš koncerto Valentinas juokais pakvietė visus į naktigonę, Valerijai Bartulienei ir kilo mintis: kodėl gi nesusirinkus visiems bent vieną naktį draugui kompanijos palaikyti, senąsias naktigonės tradicijas prisiminti. Pirmą kartą susirinko būrelis artimiausių, kitąmet norinčiųjų naktinėti radosi daugiau, o pastaraisiais metais pamatyti netradicinės šventės žmonės suvažiuoja ir iš tolimesnių kraštų.

Vyresniems tai proga jaunystėje dirbtus darbus prisiminti, ką tik nupjautos žolės kvapo įkvėpti, jaunimui - prisiliesti prie dabar jau išnykusių ir tik iš senelių pasakojimų girdėtų tradicijų.

Priekaištavo klebonui

Penktadienio vakarą prie naktigonės laužo susirinkę miežiškiečiai priekaištų turėjo nebent klebonui Rimantui Visockiui, kad šis, pats negalėjęs šventėje dalyvauti, nesusitarė su Dievu dėl giedro oro. „Klebono nėra, tai Dievas daro ką nori“, - pašmaikštavo viena iš ryškiaspalve čigonaite virtusių miežiškiečių.

O lietus, atrodo, išgąsdino tik šventėje nepasirodžiusią rajono valdžią. „Negi valdžiai arklius ganyti. Svarbu, kad mūsų vietinė valdžia yra“, - nenusiminė miežiškiečiai, kaubojiška skrybėle papuošė vietinės valdžios atstovą - Miežiškių seniūnijos seniūną Albiną Jacevičių ir pradėjo naktines linksmybes.

Naktigonės šeimininkas V.Rapšys smalsuoliams pasakojo naktigonės istorijas. Į naktigonę esą jodavo tik bernai ir pusberniai. Saugodavo, kad arkliai per naktį gerai pailsėtų, pievų neištryptų. Senajame lietuviškame kaime naktigonė būdavusi ne tik kasdienis darbas, bet ir savotiška gyvenimo mokykla: prie naktinio laužo jaunimas išgirsdavo tokių pamokymų ir istorijų, kurias nuo jų suaugusieji slėpdavo. Kartu su bernais į naktigonę jodavo ir bent vienas iš šeimininkų, stebėdavo, kad bernai išdaigų neprasimanytų, pas mergas nesumanytų joti ir arklių nenuvargintų.

Mėlynake ir mėlynplauke čigonaite tapusi etninių renginių Valerija Bartulienė juokais priekaištavo V.Rapšiui, kodėl pažeidžiamos merginų ir moterų teisės. „Susitarsim visos mergiotės ir surašysim skundą Burneikienei. Kur mūsų lygios galimybės?“ - prie sienos arklininką rėmė čigonaitė. Bet Valentinas ne veltui turi gero pasakoriaus reputaciją. Čia pat visiems paaiškino, kad merginos naktigonei netinka dėl vieno „kvolčiaus“ - kai kurių ne vietoje įtaisytų kūno dalių. „Todėl ir neimdavo mergų į naktigonę, kad bernų iš kelio neišvestų“, - juokavo arklininkas.

Krikštijo naujokus

Neapsiėjo naktigonė ir be rimto arklininko užsiėmimo - arklių kaustymo. Tvirtai suėmęs arklio koją V.Rapšys demonstravo, kaip ištraukiamos pasagvinės, drožiama kanopa ir prikalama nauja pasaga. Arklių kaustymas Valentinui ne pramoga, šios pagalbos jo prašo visi aplinkiniai arklių augintojai.

Svečių laukė dar viena staigmena - ant žaginio sukabinta ir po brezentu paslėpta žirgų mylėtojos Vaidos Pitrėnaitės nuotraukų paroda. Arklius fotografuojanti mergina gerokai pasistengė ir dėl naktigonės šventės. Visi Miežiškių arklininkai vilkėjo baltus, su išsiuvinėtais žirgais marškinius.

„Visi, kas buvo ir nebuvo Dusetose žiūrėti žirgų lenktynių, dabar tai gali pamatyti čia“, - per ruporą pranešė Valentinas. Į bėgimo trasą po du stojo aistringiausių Miežiškių apylinkių arklininkų - Albino Lukšio, Gvido Morkūno ir Valdo Pitrėno - vadeliojami žirgai. Už geriausią pasirodymą apdovanojimą gavo A.Lukšys. Eilės rikiavosi norinčiųjų ir pajodinėti, ir pasivažinėti žirgais.

Žirgai demonstravo ne tik eiklumą, bet ir šoklumą. Pirmą kartą naktigonėje dalyvavusiems žirgininkams teko prisiekti prie naktigonės laužo ir pajusti botago krikštą. „Prisiekiu dalyvauti visose naktigonės šventėse, būti ištikimas arkliams ir draugams“, - paklusniai kartojo krikštijamieji, o Valentinas juos krikštijo trim simboliniais botago kirčiais.

Krikštijo naujagimį

Nepamiršo miežiškiečiai ir Antanų, visus apvainikavo gėlių vainikais. Naktigonės kulminacija tapo tradicinis kumeliuko vardo rinkimas. Vardas naujagimiui renkamas suderinus tėvo ir motinos vardus. „Gimė kumelytė. Tėvas Bėris, motina Kregždė“, - paskelbė V.Rapšys. Iš ant lapelių surašytų įmantriausių vardų šeimininkai išsirinko vieną - Kebutė. Paaiškėjo, kad labiausiai vykusį vardą pasiūlė ir kumelaitės krikšto tėvu tapo Panevėžio kredito unijos valdybos pirmininkas Kazimieras Petraitis. Mėlynplaukė čigonaitė iš jo išgavo pažadą atvažiuoti krikšto dukros lankyti ir kaskart avižų atvežti.

Iki vidurnakčio liepsnojo naktigonės laužas, čirškė ant ugnies kepamos dešros, skambėjo dainos. Išsiskirstydami visi sveikatos linkėjo Valentinui - kad užsiėmimo laikyti žirgus nepamestų ir kitąmet vėl į naktigonę sukviestų.