Galima ir susideginti
Krašto apsaugos ministerijos tinklalapyje yra skyrius, skirtas pilietiniam pasipriešinimui.
Ten pateikti trys elektroniniai leidiniai, kuriuose – patarimai visuomenei, kaip elgtis karo atveju.
Leidinyje „Ką turime žinoti apie pasipriešinimą: aktyvių veiksmų gairės“ yra gana vertingų patarimų, pradedant tuo, kaip išgyventi lauko sąlygomis ir suteikti pirmąją medicininę pagalbą, iki to, kaip atskirti pasipriešinimo kovotojų karinės technikos skiriamuosius ženklus nuo agresoriaus.
Dar viename leidinyje „Ką turime žinoti apie pasirengimą ekstremalioms situacijoms ir karo metui: rimti patarimai linksmai“, kuris išleistas 2022 m., galima rasti patarimų, kaip šeimai pasirengti nelaimės atvejams ar evakuacijai, kaip rūsį paversti slėptuve, ką daryti išgirdus kaukiančią sireną, kaip elgtis, jei priešo kariai tikrina patalpas ir reikalauja parodyti dokumentus, kaip elgtis, jeigu agresoriaus karinės pajėgos laikinai įsitvirtino jūsų gyvenvietėje ar mieste ir įsteigė okupacinę administraciją.
„Pilietinio pasipriešinimo abėcėlėje“ patariama, kaip su okupantais kovoti be ginklų. Variantų čia yra keli šimtai.
Lietuvos piliečiams pateiktose rekomendacijose, kaip elgtis šalį okupavus agresoriams, rašoma apie taikius piliečių protestus, sėdimąją ar stovimąją demonstracijas, neišlipimą iš transporto, ekonominius streikus, boikotus, viešas bado akcijas, viešus pasisakymus, atsisakymą mokėti mokesčius okupantams, neprievartines eitynes, reikalaujant grąžinti nuosavybę.
Siūlomas neprievartinis lėktuvo skraidymas oponento draudžiamoje teritorijoje, neprievartinis ėjimas į uždraustą priešininko teritoriją, kelių blokada, nesibaigiantis kalbų sakymas, saviveikliniai spektakliai gatvėse, neišėjimas pasibaigus darbui, neprievartinis žemių užėmimas, politiškai motyvuota netikrų pinigų gamyba, įspėjamasis masinis strategiškai svarbių prekių supirkimas, brangenybių užgrobimas, galiausiai – susinaikinimus protesto vardan, įskaitant viešą susideginimą.
Dauguma rekomendacijų šiandien skamba absurdiškai, nes, kaip rodo Ukrainos atvejis, vietos gyventojai labai greitai susidūrė su siaubingomis okupantų represijomis ir teroru, tad tokie pilietinio pasipriešinimo patarimai būtų tiesiog beprasmiai ar pavojingi protestuotojų gyvybei.
Teorija neatspindi realybės
Savo akimis nuo pirmųjų dienų Rusijos plataus masto invaziją Ukrainoje matęs ir karo siaubą išgyvenęs politologas Alvydas Medalinskas teigė, kad, kalbant apie pilietinį pasipriešinimą, vieno recepto nėra.
Praktika: politologas A. Medalinskas, asmeniškai išgyvenęs rusų okupantų įsiveržimą į Ukrainą, teigia, kad taikūs piliečių pasipriešinimo būdai buvo veiksmingi tik pirmosiomis okupacijos dienomis, kol okupantai nepradėjo represijų prieš protestuotojus. T. Urbelionio / BNS nuotr.
Būtent Ukrainos atveju šie patarimai veiksmingi buvo tik pačioje pradžioje, kol okupantai neįsisiautėjo.
„Kiekvienoje šalyje situacija gali būti visiškai kitokia. Bet grėsmės akivaizdoje valstybės gana rimtai rengiasi tokiam iššūkiui. Ir čia labai svarbų vaidmenį įgauna procesas, kuris vadinamas karinių-civilių bendradarbiavimu. Ir Lietuva, ir kitos NATO šalys šitą procesą vienaip ar kitaip vysto ar bent jau privalo įgyvendinti“, – kalbėjo A. Medalinskas.
Anot politologo, buvo manoma, kad nemažą vaidmenį, prasidėjus Rusijos invazijai, suvaidins Ukrainoje veikusios tarptautinės organizacijos, kai kurios jų veikė net ir Donbase po 2014 m., tačiau labai greitai paaiškėjo, kad jomis buvo galima pasiremti tik iš dalies.
„Viena tų organizacijų – Raudonasis Kryžius, bet jiems teko daug kritikos dėl to, kad, gelbėjant civilius, jie tik formaliai atliko savo pareigą. Todėl faktiškai visą darbą turėjo padaryti Ukrainos valstybinės institucijos“, – kalbėjo A. Medalinskas.
Kalbant apie pilietinį pasipriešinimą, anot politologo, Ukraina dar prieš invaziją labai daug investavo į teritorinę gynybą, jie rėmėsi Estijos teritorinės gynybos principais.
„Civilių evakuacija ir galiausiai teritorinė gynyba yra patys svarbiausi dalykai. Todėl organizacijos, kuruojančios šiuos dalykus, pilietinio pasipriešinimo atveju turi labai aiškiai pasakyti, kur kiekvienas žmogus turės būti, ką daryti, kur yra ginklai, atėjus dienai X. Taip pat ir valstybės institucijos turi žinoti, ką kiekviena jų privalės daryti, kalbant apie civilių žmonių evakuaciją, apsaugojimą, gynybą“, – dėstė A. Medalinskas.
Trumpas „švelnusis“ etapas
Pasiteiravus, ar visi civiliai turi būti evakuoti iš okupuotų teritorijų, politologas pabrėžė, kad prievartos negali būti, o žmonių neturi likti tuo atveju, kai tose teritorijose prasideda mūšiai, nes pavyzdžiai Bachmute, Marijinkoje ir kitur parodė, kad neįmanoma išgyventi fronto linijoje.
„Tačiau buvo vietų, kur net tokiais atvejais žmonės išgyveno, kalbu apie Mariupolį, nors ten buvo košmaras. O, sakykime, Donecko ar Zaporožės srityse, kol atėjo rusų kariuomenė, funkcionavo Ukrainos policija, karinė-civilinė struktūra, kuri padėjo žmonėms evakuotis. Žinoma, tiems, kurie norėjo išvykti. Tam tikras prievartos elementas atsiranda, kai matoma, kad iš gyvenvietės ar miesto gali nieko nelikti, tada bent jau vaikai išvežami į saugią vietą“, – teigė A. Medalinskas.
Karas A. Medalinską užklupo Berdianske, Zaporožės srityje, ir jis savo akimis matė, kaip veikė okupantai ir kaip tam bandė priešintis paprasti Ukrainos piliečiai.
„Išskirčiau du okupacijos etapus, kuriuos teko patirti. Pradžioje, kai atėjo ne tik reguliarioji kariuomenė, bet ir čečėnų daliniai. Prasidėjo vaikščiojimas po butus, plėšikavimai. Pirmosiomis dienomis vienas žmogus buvo nušautas – jis neatidavė mobiliojo telefono. Okupacinė valdžia šio incidento tarsi išsigando, nes pradžioje jiems dar buvo svarbu parodyti, kad nesielgia blogai su gyventojais. Tą metą vadinu švelnios okupacijos laikotarpiu“, – pasakojo A. Medalinskas.
Tuo metu mieste netgi buvo leista dirbti Ukrainos valdžios institucijoms, kurios buvo atsakingos už gydymo įstaigas, už tvarką gatvėse. Bet pamažu okupantai viską perėmė į savo rankas.
„Šio švelnaus okupacinio laikotarpio periode jie net nebuvo nuėmę Ukrainos vėliavos nuo miesto administracijos pastato, žmonės protestavo gatvėse. Man pačiam teko ten dalyvauti, pagelbėti jiems, nes turėjau Sąjūdžio meto patirties tuose dalykuose. Teko eiti kartu su protestuojančių žmonių minia pro automatais ginkluotus Rusijos karius, ir ta okupacinė valdžia pradžioje nežinojo, ką daryti, buvo kiek sutrikusi. Bet tuo pat metu mieste prasidėjo dokumentų tikrinimas ir jei jiems kas nors nepatikdavo, žmogų suimdavo ir jo tolesnio likimo mes jau nežinome“, – kalbėjo A. Medalinskas.
Ėmė atiminėti butus
Anot politologo, šis agresyvusis periodas jau buvo nerimastingas, nes išėjus iš namų nebuvai tikras, kad sugrįši.
Per kelias savaites tų dokumentų patikrinimų lietuviui pavyko išvengti, nors nuolatos matydavo, kaip okupantai sustabdo vieną ar kitą žmogų gatvėje.
„Pradžioje tik stebėjusi procesus, okupantų kariuomenė vėliau buvo aktyvuota. Miesto administracija išvaikyta, užimtas administracijos pastatas, perimta miesto kontrolė. Pradžioje jie iškėlė Rusijos vėliavą, paskui – vadinamosios Donecko liaudies respublikos, vėliau – vėl Rusijos. Iš pradžių buvo juntamas okupantų veiksmų neužtikrintumas. Bet vėliau pradėjo veikti užtikrintai, jie pradėjo suiminėti mitingo organizatorius, prasidėjo represijos, ir tada mano bičiuliai informavo, kad aš esu tame sąraše ir turiu pusę dienos išvykti iš Berdiansko, nes galiu būti suimtas“, – įtemptą laikotarpį okupuotame Ukrainos mieste prisiminė A. Medalinskas.
Lietuviui pavyko išvykti. Apie tolesnį okupantų terorą žinios A. Medalinską pasiekė paskui.
Šiame etape pilietinio pasipriešinimo patarimai jau tapo pavojingi, žmonės, kurie turėjo verslą, bet okupantams nenorėjo mokėti mokesčių, buvo suiminėjami, jų verslai atimami, atiminėjami gyventojų butai, užimami pasitraukusių žmonių namai.
„Okupantai traktavo, kad tie butai ir namai neturi šeimininkų. Buvo atiminėjami ir automobiliai. Prasidėjo represijos tiek aktyvistų atžvilgiu, tiek spaudimas visiems gyventojams, kurie nenorėjo bendradarbiauti su okupacine valdžia“, – pabrėžė A. Medalinskas.
Dalį žmonių likviduotų
Dienraščio žiniomis, Ukrainos pajėgoms neseniai į nelaisvę pateko vienas Rusijos kariuomenės karininkas, kuris, kaip paaiškėjo tardymo metu, dalyvavo mokymuose Kaliningrade, kur buvo mokoma, kaip elgtis okupavus Baltijos šalis.
Esą yra parengti aiškūs planai, kaip pirmiausia palaužti karinį pasipriešinimą ir per kelias savaites klasifikuoti okupuotos teritorijos gyventojus.
Jie jau turi sudarę sąrašus asmenų ir eitų iš namo į namą po butus, kad sulaikytų jiems nepalankius asmenis, kurie galėtų potencialiai organizuoti pilietinį pasipriešinimą.
Vertėjas, dokumentinių filmų kūrėjas, filologas, švedų žurnalistas ir ukrainiečių kariams pagalbą teikiančios organizacijos „Blue/Yellow“ įkūrėjas Jonas Ohmanas įsitikinęs, kad Baltijos šalių okupacijos atveju būtų panašiai kaip Ukrainoje.
Anot J. Ohmano, teroras yra Rusijos metodas, jų kovos standartinė priemonė, pradedant oro atakomis ir baigiant gyventojų represijomis.
„Yra išsiaiškinta, kad pusantrų metų iki plataus masto įsiveržimo Charkovo srityje apsigyveno tam tikras skaičius niekuo neišsiskiriančių žmonių, atvykusių iš Rusijos. Jie niekur per daug nesireiškė, tačiau, užėmus teritorijas, tapo okupacinės valdžios atstovais. Tam buvo ruošiamasi iš anksto. Esu įsitikinęs, kad tam tikri principai galioja ir mums. Okupantai puikiai supranta, kad geriausiai būtų, jei valdžią perimtų „vietiniai“ žmonės“, – teigė J. Ohmanas.
Kolaboruoti okupuotos šalies gyventojai paprastai priverčiami juos įbauginant, terorizuojant jų šeimas, artimuosius ar pažadant kokias nors išlygas.
„Ir, deja, žinant žmonių prigimtį, dalis jų sutinka bendradarbiauti su priešu. Tačiau yra kategorija asmenų, kurie okupantams yra nepatikimi, tokie paprastai likviduojami. Tai yra sena rusų praktika. Neabejotinai, mums galios tas pats. Yra kelios grupės žmonių, tarp jų ir žurnalistai, kuriems likti okupuotoje teritorijoje būtų be galo sudėtinga, ir nereikėtų turėti jokių iliuzijų, nebent tektų priimti labai sunkų kompromisą su savo sąžine“, – teigė J. Ohmanas.
Dėl kolaboravimo – klausimai
Vis dėlto be vietos gyventojų palaikymo ir bendradarbiavimo su okupantais jų veikla okupuotoje teritorijoje būtų buvusi labai sudėtinga.
Kalbant apie kolaboravimo mastus, politologas A. Medalinskas tikino, jog plataus masto kolaboravimo bent jau pradžioje tikrai nebuvo.
„Kai okupantų administracijai reikėjo surasti žmogų, kuris su jais bendradarbiautų, nepaisant to, kad Berdiansko miesto valdžia buvo Viktoro Medvedčiuko, tai yra prorusiškos partijos rankose, nė vienas miesto deputatas nesutiko bendradarbiauti. Bet kolaboruojančiųjų su okupantais buvo iš įvairių struktūrų, net ir iš policijos ar savivaldybės įstaigų. Dalis mokytojų, pagrasinus atleidimais, pasirašė, kad vaikus mokys pagal okupacinės valdžios programą, kai kurie verslininkai, bijodami netekti verslo, bendradarbiavo su okupantais“, – vardijo A. Medalinskas.
Kolaboravimo klausimas Ukrainoje svarbus nuo pat 2022-ųjų vasario.
A. Medalinskas teigė, kad per tą laiką, kai jam pavyko pasitraukti iš Berdiansko, jis ne kartą dalyvavo Ukrainoje rengtose konferencijose, kur apie kolaboravimą diskutavo visuomenės atstovai, teisininkai, ekspertai.
„Kas tas kolaboravimas? Ar tai tik bendradarbiavimas su politine okupantų valdžia? Ar mokytojas, neatsisakęs mokyti vaikus pagal okupacinės administracijos nurodymus, ar mokyklos direktorius, ar verslininkas, sutikęs mokėti mokesčius okupantams, yra kolaborantai? Šiuo klausimu nuomonės išsiskiria, yra švelnaus požiūrio šalininkai, yra griežto požiūrio šalininkai. Tas klausimas teisinėje plotmėje Ukrainoje dar svarstomas“, – teigė A. Medalinskas.
„Negalima nieko nedaryti“
Lietuvos žmonėms parengtos pilietinio pasipriešinimo rekomendacijos, kuriomis jie turėtų vadovautis okupacijos atveju, paruoštos dar prieš plataus masto Rusijos invaziją į Ukrainą, šiandien, regis, kertasi su realybe, su tuo, ką išgyvena okupuoti ukrainiečiai.
Nes vadinamojoje pilietinio pasipriešinimo abėcėlėje neįvertintas vienas esminis momentas – nuožmus okupantų teroras okupuotų teritorijų gyventojų atžvilgiu.
Tad ko tuomet vertos pilietinio pasipriešinimo abėcėlės, skirtos visuomenės parengimui?
Anot J. Ohmano, nepaisant nieko, pasipriešinimui ruoštis yra būtina.
„Negalime nieko nedaryti. Yra 1940 m. Lietuvos okupacijos pavyzdys. Negalima nesipriešinti, bet šalies valstybingumas bus kvestionuojamas. O tai yra vienas Rusijos standartinių argumentų, kad neva niekas nesipriešino ir „laukė išvaduotojų“. Todėl pokario lietuvių kova yra labai svarbi, nors valstybės jau nebebuvo, bet žmonės vis tiek priešinosi. Tai yra unikalus, ne tik simbolinis, bet – politinis veiksmas“, – pabrėžė J. Ohmanas.
Yra kelios grupės žmonių, tarp jų ir žurnalistai, kuriems likti okupuotoje teritorijoje būtų be galo sudėtinga.
Priešintis esą galima įvairiai, tai rodo Ukrainos pavyzdys, kur pasipriešinimas okupuotose teritorijose yra gana efektyvus, nors ir brutalus.
Šįkart yra viltis
„Niekada nežinai, kas bus. Ypač kai prasideda rimti reikalai, įvykių dinamika tokia, kad jos negali numatyti, tačiau yra svarbus niuansas, jei žmogus ruošiasi tokiems išbandymams, pasipriešinti su ginklu ar be jo, tada yra gerokai paprasčiau, prasidėjus tiems įvykiams, nuveikti kažką prasmingo. Kad Ukraina atsilaikys, supratau 2022 m. vasario 27 d., kai į Charkovą įsiveržė Rusijos specialiosios pajėgos ir jos buvo visiškai sunaikintos. Tai padarė vietinių ukrainiečių savanorių dalinys, kuris buvo tam pasiruošęs, ir, noriu pažymėti, su nemenka parama iš „Blue/Yellow“, – kalbėjo J. Ohmanas.
Anot J. Ohmano, dažniausiai teorija, neišskiriant ir pilietinio pasipriešinimo, kertasi su realybe, tačiau blogiausiam atvejui yra būtina ruoštis.
Ir Lietuvoje bendras šaukimas visiems, taip pat ir merginoms, esą būtų vienas tų esminių dalykų.
„Nebūtinai visi turėtų griebtis ginklų, galima būtų pasirinkti kitą tarnybą. Tai būtų tam tikras visuomenės užgrūdinimas, kad žmonės žinotų, kaip elgtis krizės metu. Bet politikai tuo klausimu tik kažką šneka, bet realiai nieko nedaro. Ar kas nors mūsų klausė, kai buvo rengiamos pilietinio pasipriešinimo instrukcijos? Atsakymas – ne. Didžiulė problema Lietuvoje, kad visi mano, jog viską supranta. Realiai pasipriešinimas turi ateiti iš ten, kur jo nesimato, tai yra neviešas bendradarbiavimas, kiti dalykai. Galiausiai turi būti priimti politiniai sprendimai – rengti bado akcijas ar sprogdinti kolaborantus“, – teigė J. Ohmanas.
Pozicija: ukrainiečių kariams pagalbą teikiančios organizacijos „Blue/Yellow“ įkūrėjas J. Ohmanas teigė, kad priešintis galima išradingai, tai rodo Ukrainos pavyzdys. P. Peleckio / BNS nuotr.
Ukrainiečiai pasirinko brutalius metodus, nes kitos išeities neturi.
Tačiau jų padėtis, pasak J. Ohmano, geresnė, nes jie turi erdvės atsitraukimui.
Lietuvos atvejis kitas, atsitraukimams erdvių čia nėra.
„Svarbu suprasti, kad ne viskas, net kalbant apie konfliktą, būna blogai. Žinau, kad Lietuvoje yra daug iniciatyvų, žmonės daug daro, ruošiasi, mokosi, rengiasi krizei. Nėra viskas taip jau beviltiška. Svarbu nepamiršti, kad pasipriešinimas visada turi spontaniškumo elementą. Vis dėlto karas priartėjo, ir mes turime tam rimčiau ruoštis. Kiekviena šalis, kiekviena situacija, kiekvienas metas turi savo specifiką. Šįkart Lietuvos specifika ta, jog tikėtina, kad šį kartą turėsime didelį palaikymą iš Vakarų“, – išreiškė viltį J. Ohmanas.
