Irma Baltrušaitienė: „Rizika veja į priekį“

Šeštadienio interviu apie likimo vingius, riziką ir nepriklausomybę

Į Nidą verslininkė Irma Baltrušaitienė 1974-aisiais atvažiavo tik trumpam. Susirgus vienam jos sūnų, gydytojai patarė vežtis jį prie jūros. Šiame kurorte moteris ir jos šeima pasiliko ir, anot restorano „Seklyčia“ savininkės bei dabartinės Neringos smulkiojo ir vidutinio verslo asociacijos prezidentės, ko gero, visiems laikams.

Iš Jurbarko kilusi I.Baltrušaitienė daugiau nei du dešimtmečius paaukojo pedagoginiam darbui – dirbo auklėtoja darželyje, dėstė lietuvių kalbą vidurinėje mokykloje. Tačiau vieną dieną nusprendė tapti savarankiška ir ėmėsi verslo. „Lengva nebuvo. Net kelis kartus buvome ant bankroto slenksčio, bet išsikapstėme. Svarbiausia – rizika, nuolatinis vaikščiojimas peilio ašmenimis. Turbūt šis jausmas ir veda į priekį. Nė sykio nesuabejojau dėl savo pasirinkimo“, - įsitikinusi buvusi Neringos mero pavaduotoja bei kandidatė į Lietuvos Respublikos Seimą.

Bandė pakenkti

I.Baltrušaitienė prisipažino, kad nustojusi mokytojauti dar daug metų rugsėjo 1-osios skambučius girdėdavusi. Ji neslėpė, kad šį jos gyvenimo periodą buvo nelengva užbraukti. Ir pradėjusi verslą, I.Baltrušaitienė dar penkerius metus dirbo mokytoja. Dabartinė verslininkė mano buvusi gera pedagogė. Tačiau ji neįsivaizduoja savęs grįžtančios į mokyklą.

- Kaip užteko drąsos imtis verslo?

- Jo ėmiausi 1985-aisiais dar būdama mokytoja. Ekonominė situacija buvo įtempta – stigo pinigų, auginau tris vaikus, o čia dar patyriau sunkią kojos traumą. Nusprendžiau imtis ko nors nauja. Neringoje buvau pirmoji nusprendusi su verslo liudijimu verstis maisto gamyba. Sezono metu prekiavau, rugsėjo 1-ąją eidavau į mokyklą.

- Ar mokiniams nebuvo keista, kad mokytoja tapo prekybininke?

- Aišku, buvo, juk ir metas dar buvo labai tarybinis. Vieną kartą mokiniai po kontrolinio darbo paklausė, kaip aš apskaičiuoju, ar man apsimoka. Nustebau, juk anų laikų dešimtokams toks klausimas buvo itin brandus. Paaiškinau. Nieko panašaus nesulaukiau iš kolegų – esminiais dalykais jie nesidomėjo.

- Gal kolegos tiesiog pavydėjo?

- Buvo visko – ir apkalbų, ir tiesioginio pavydo, ir bandymų pakenkti. Tokią reakciją reikia tiesiog išgyventi.

„Letenos nečiulpia“

Be dviejų įmonių, I.Baltrušaitienė vadovauja ir Neringos smulkiojo ir vidutinio verslo asociacijai. Pasak „Klaipėdos“ pašnekovės, visuomeninis darbas prideda nemažai papildomų rūpesčių, tačiau verslininkė nesiskundžia. Svarbiausia, mano ji, tinkamai pailsėti.

Dar rugpjūtį buvo paskelbtas vasaros sezono pratęsimas Neringoje. Viena šios naujovės iniciatorių I.Baltrušaitienė teigė, kad pati mėgsta ilsėtis Druskininkuose ar Birštone, dažnai atostogauti keliauja ir į pamėgtus Turkiją bei Egiptą.

- Vasarą užsidirbate visiems metams, o žiemą atostogaujate?

- Žiemą kaip meškos letenų tikrai nečiulpiame ir kojinių nemezgame. Dirbame visus metus. Kai baigiasi sezonas, pradedame ruoštis vasarai. Be abejo, žiema neišvengiamai yra visų neringiškių atostogų metas. Aš rudenį renkuosi sanatorinį gydymą, o prieš pat sezoną, pavasarį, važiuoju į užsienį. Paprastai poilsiauju dešimt dienų.

- Ar tiek užtenka?

- Labai svarbu pailsėti savaitgalį. Taip pat porą kartų per metus reikia pasiimti ilgesnes atostogas. Jeigu nevažiuoji ilsėtis su mobiliuoju telefonu ir krūva neišspręstų reikalų, dešimties dienų tikrai užtenka. Visa kita yra tinginiavimas.

- Dažnai patinginiaujate?

- Kartais. Pasakau, kad reikia viską apmąstyti, ir užsidarau. Metams bėgant, supratau: jeigu noriu patinginiauti, taip ir turiu daryti. Jaunystėje už tai sąžinė grauždavo. Kuo mažiau prieštarauji pats sau, tuo lengviau viskas sekasi.

- Ar jaučiate, kad gyvenate kurorte?

- Dažnas sako, kad mes nevertiname to, ką turime. Betgi emocijų, susižavėjimo kiekvieną dieną negali būti. Taip greitai sudegtum. Suvokiame, kad gyvename kurorte, nors tas gyvenimas ir nėra lengvas – slegia didžiuliai atstumai iki kitų miestų, dėl drėgno klimato daugiau nei kitiems skauda stuburą ir sąnarius.

Išgyveno operaciją

Prieš trejus metus I.Baltrušaitienei teko išgyventi nelengvą išbandymą – jai buvo išoperuotas trečios stadijos odos vėžys. „Supratau, kodėl žmonės nutaria išeiti iš gyvenimo“, - sakė moteris, kuriai verslą tada padėjo tvarkyti ne tik jaunėlė dukra, bet ir buvusi sūnaus žmona.

- Ar patirta operacija ilgam išmušė Jus iš vėžių?

- Važiavau operuotis visiškai negalvodama, kad iškart teks gultis po peiliu. Atsigauti po tokios patirties nebuvo lengva. Tačiau nepalūžti man padėjo draugai, artimieji, ypač dukros šeima. Du vyresni sūnūs jau seniai paliko Nidą, turi savas šeimas. Netrukus vėl ėmiausi darbo, juk gyvenimas nestovi vietoje.

- Kaip rūpinatės sveikata?

- Keturis kartus per savaitę bėgu krosą, maudausi jūroje, kiekvieną rytą pajūryje mankštinuosi. Seniai supratau, kad sveikatą reikia saugoti, negalima jos barstyti ir atidėlioti gydymą. Kai žmogus pailsėjęs ir sveikas, tai ir aplinkiniams su juo linksma, ir darbai sekasi.

- Nejaugi niekada nebūnate pikta?

- Būnu ir dar kokia. Kartais ir pašaukiu. Supykstu, kai žmogus netesi žodžio. Versle svarbus ne tiek parašas kontrakte, kiek duotas ir ištesėtas žodis. Blogiausia, kai supykstu ant darbuotojo ir leidžiu sau pakelti toną. Vėliau stengiuosi žmogaus atsiprašyti. Pati prisimenu savo išgyvenimus, kai buvę vadovai leisdavo sau netaktą.

- O kaip sutariate su vyru Romanu?

- Pavasarį atšventėme trisdešimt penktąsias vestuvių metines. Kartu pradėjome verslą, kartu dirbame iki šiol. Nežinau, ar gerai, kad nuolat esame drauge. Juokaujame, kad greitai reikės pradėti bent atostogauti atskirai. Būna, kad per dieną kelis kartus ir susipykstame, ir susitaikome. Manau, kad vyrui nėra lengva su manimi. Esu valdinga. Bet yra kaip yra.

„Išeiginė“ močiutė

I.Baltrušaitienė įsitikinusi, kad jai į pensiją – dar ne laikas. Visiškai palikti verslo moteris neketina, nors ir svarsto galimybę pasilikti sau tik konsultantės pareigas.

- Kada žadate sustoti ir perduoti verslą vaikams?

- Be abejo, svarstau tokią galimybę. Norėčiau, kad ta diena ateitų nesulaukus beždžionės amžiaus – kai dar būsiu protinga. Sūnūs jau nebegrįš plėtoti verslo, o dukra tikriausiai jį perims ir, manau, greitai. Norėčiau neberizikuoti tiek daug, gal ne visus sprendimus pati priimti.

- Ar nesinori daugiau laiko praleisti su anūkais?

- Labai vertinu išvykas su anūkais. Štai pavasarį su jais po Europą keliavome. Visus keturis anūkus myliu, kartais prižiūriu, bet užsiimti vien jų auklėjimu nesiruošiu. Dukros anyta juokauja, kad ji – „kasdienė“ močiutė, o aš – „išeiginė“.

- Ar būtumėte laiminga, jeigu prieš daugelį metų nebūtumėte padariusi lemtingo žingsnio?

- Sudėtinga būtų buvę. Abejoju, ar būdama pedagogė būčiau galėjusi tiek pakeliauti, tiek visko pamatyti. Dabar turiu galimybę pasirinkti tai, kas man įdomu. Aišku, verslas yra rizika. Jam reikia juodo darbo, aukos. Daug metų dirbau be atostogų, ir nepaskelbtų bankrotų buvo. Išsikapstėme. Dabar esu savarankiška. Aš priimu sprendimą, aš už jo pasekmes ir atsakau. Tas jausmas, o ne pinigai, suteikia laimę.