1943-iųjų rugsėjo pabaiga. Apie galutinį Vilniaus geto gyventojų likvidavimą kol kas žino tik patys budeliai ir įbauginti gandonešiai. Netrukus toks pats likimas ištiks ir Kauno geto gyventojus: 1944-ųjų kovą sunaikinti čia buvę vaikai ir seneliai, liepą – nužudyti ar į koncentracijos stovyklas išvežti ir likusieji žydai.

Žydų tautybės inžinieriaus profesoriaus dr. Anatolijaus Rozenbliumo (1902–1973) likimas – paminklas prieš septynis dešimtmečius sunaikintų Lietuvos žydų atminimui. Sykiu – tai ir pagarbos ženklas tiems, kas traukė juos iš nacių nasrų rizikuodamas savo ir savo vaikų gyvybe.

Projektavo garsius statinius

Apie A.Rozenbliumą retas kaunietis žino daugiau, nei byloja užrašas Atminimo akmenyje prie Sporto halės. O šis žmogus paliko daugiau gilių pėdsakų laikinosios sostinės architektūriniame veide.

Būdamas vienas geriausių tarpukario Lietuvoje statybinių konstrukcijų projektuotojų, suprojektavo didžiausią tarpukario tiltą per Nemuną ties Alytumi, didžiausią lėktuvų angarą Linksmadvaryje, palmyną Kauno botanikos sode, kartu su architektais projektavo Centrinio pašto rūmus (ne tik Kaune, bet ir Šiauliuose), buvusius Saugumo rūmus, Karininkų ramovę ir daugybę kitų žinomų pastatų. Sporto halė jo suprojektuotų statinių sąraše, žinoma, užima išskirtinę vietą: XX a. 4-ajame dešimtmetyje tai buvo viena moderniausių krepšinio arenų Europoje.

Svarūs nuopelnai ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos statybų inžinerijai neišgelbėjo A.Rozembliumo: 1941 m. vasarą inžinieriaus šeima buvo uždaryta į Kauno getą.

Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejus Žydų gelbėjimo ir atminimo įamžinimo skyriaus vedėjos Danutės Selčinskajos parengtoje knygoje "Gyvybę ir duoną nešančios rankos" publikuojami dabar Haifoje gyvenančio A.Rozenbliumo sūnaus Mosiejaus prisiminimai. Juose jis, remdamasis tėvų prisiminimais, atpasakoja tai, ką išgyveno ši šeima vokiečių okupacijos metais.

Lemtingas susitikimas

1941 m. rudenį vykstant Didžiajai akcijai, per kurią sunaikinta apie 10 tūkst. Kauno geto žydų, geto policijos vadui Michailui Kopelmanui pavyko įtikinti vokiečius bent lakinai neliesti A.Rozenbliumo, kuris galėjo būti naudingas okupantams – inžinierius buvo paskirtas dirbti Aleksoto aerodromo, kitų objektų statybose, projektavo. Vis dėlto 1943-iaisiais, sužinoję apie Šiaulių gete įvykdytą Vaikų akciją, Rozenbliumai suprato: panašių įvykių nepavyks išvengti ir Kaune, todėl nutarė paslėpti savo sūnų.

Kaip vėliau pasakojo M.Rozenbliumas, į darbus varomas jo tėvas gatvėje atsitiktinai sutiko architektą Vladimirą Zubovą, su kuriuo tarpukariu dirbo Karo butų valdyboje gatvėje. Išgirdęs apie buvusio bendradarbio troškimą paslėpti vaiką, pasisiūlė padėti.

Sofijos Čiurlionienės dukra Danutė Zubovienė savo knygoje "Patekėjo saulė" aprašo tolesnius įvykius.

Vieną vakarą A.Rozenbliumas, išėjęs iš geto, pasibeldė į S.Čiurlionienės namo, kuriame ji gyveno drauge su dukros šeima, duris – jis atėjo pasikalbėti dėl laikino skubaus prieglobsčio savo žmonai Rajai ir sūnui Moisiejui. Priglausti prašė tik trumpam – sūnus netrukus turėjo būti išvežtas į slėptuvę Vinco ir Helenos Vobolevičių sodyboje Saliuose.

S.Čiurlionienė ir jos dukros šeima nedvejodami sutiko padėti.

Išdavikas portretas

Vėlų 1943 m. rudenį iš geto sėkmingai ištrūkusi A.Rozenbliumo žmona su sūneliu atsidūrė pas Zubovus.

Kokia plona riba skyrė gyvenimą ir mirtį, iliustruoja incidentas, per plauką nesibaigęs geradarių žūtimi.

Vieną vakarą į Zubovų namus įsiveržė vokiečiai – okupacijos metais kratos, ieškant gyventojų namuose slepiamų žydų, buvo įprastas reiškinys. Pasirodo, naciai iš gatvės buvo pastebėję pro prastai uždengtą langą matomą ant kambario sienos kabantį portretą. Paveikslas, kurį naciai palaikė žydų rabino portretu, buvo viso labo garsusis kalbininko Jono Jablonskio portretas.
Nacius įtikino V.Zubovo paaiškinimas, kad paveiksle atvaizduotas lietuvis mokslininkas – architektas puikiai kalbėjo vokiškai. Priminę šeimininkams rūpestingiau uždengti langus, kaip to reikalauta komendanto valandomis, naciai išėjo.

Nerimą, kurį per šį reidą teko patirti kauniečių šeimai, sunku ir įsivaizduoti: S.Čiurlionienės name tuo metu glaudėsi ne tik Rozenbliumų šeima, bet ir Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio dukros Jadvygos vyras dr. Leonas Gurevičius. Pastarasis nuo vokiečių buvo slepiamas namo pusrūsyje įrengtame butuke, kuriame gyveno tuo metu atostogavęs S.Čiurlionienės svainis Povilas Čiurlionis.

Gausi S.Čiurlionienės šeima savo narių gyvybe rizikavo kasdien iki pat akimirkos, kai vieną vėlų vakarą sutuoktiniai Zubovai išlydėjo Rają su Moisiejumi per Vilijampolės tiltą. Kitapus Neries Rozenbliumų laukė agronomas Antanas Midvikis su vežimu ir kelionė į Salius, pas Vobolevičius.

Nerimas dėl bėglių Zubovams atlėgo tik po kelių dienų, kai į svečius užsukęs Vincas Vobolevičius pranešė, kad Rozenbliumo sūnus ir kartu priglausti inžinieriaus žmonos tėvai Kenigsbergai laimingai pasiekė slėptuvę.

Per plauką nuo pražūties

Kad padėtų ne tik laikinai, bet išgelbėtų gyvybę, geradariai galvojo sudėtingiausias schemas. Nerimaudami, kad mažasis Moisiejus gali išduoti Vobolevičių slėptuvę, esančią gana judrioje vietovėje, gelbėtojai jį patikėjo Helenos Vobolevičienės seseriai Monikai Lukoševičienei, gyvenusiai vos per kilometrą nuo IX forto.

Tarp čia patirtų išgyvenimų mažajam Moisiejui ypač įsiminė nerami 1943 m. Kalėdų naktis. Iš IX forto pabėgus didelei žydų kalinių grupei, naciai neaplenkė ir Lukoševičių sodybos. Berniukas ir jo gelbėtojai mirties išvengė tik dėl M.Lukoševičienės sumanumo: per kratą moteris gulėjo lovoje ir savo kūnu uždengė Moisiejų.

Šioje drąsių žmonių sodyboje Moisiejus laimingai sulaukė karo pabaigos.

Patikėję vaiką geradariams, Raja ir Anatolijus Rozenbliumai grįžo į getą, kuriame išgyveno iki 1944 m. kovo 29 d., kai jiems pavyko įsiterpti į žydų darbininkų brigadą, valtimi plukdomą per Nerį.

Pasiekę krantą, Rozenbliumai praleido dieną pagalbą sykį jau suteikusių Zubovų šeimoje ir sėkmingai pasiekė galutinį kelionės tikslą – Vobolevičių slėptuvę, kurioje jau gyveno Rajos tėvai Kenigsbergai.

Ar būta dar kokių motyvų, dėl kurių mirtinai rizikuodami lietuviai gelbėjo žydus? Tik žmogiškumas.

Vincas Vobolevičius pažinojo agronomą A.Midvikį, kuris pažinojęs ir D.Čiurlionytę-Zubovienę, ir A.Rozenbliumo žmoną, o Rozenbliumai pažinojo Vobolevičius. Tokia paprasta pažinčių schema, mirties akivaizdoje tapusi išsigelbėjimo ratu.

Pagerbti už kilnumą

Šiandien mažasis Moisiejus – garbingas Haifos senjoras. Jo gyvenimą puošia žmona, du sūnūs, trys anūkai, mėgstamas darbas statybos firmoje vyriausiuoju konstruktoriumi – ir padėka gelbėtojams Lietuvoje.

"Tai kilnūs, verti visokeriopos pagarbos ir dėkingumo žmonės", – "Kauno dienai" sakė M.Rozenbliumas.

Šie žodžiai ne mažiau vertingi nei Pasaulio Tautų Teisuolių vardai, kuriuos "Jad Vašem" institutas Jeruzalėje yra suteikęs S.Čiurlionienei, Danutei ir Vladimirui Zubovams,Vincui ir Helenai Vobolevičiams, Broniui ir Monikai Lukoševičiams bei Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius, gautas iš Lietuvos prezidento rankų.