Marokietė Souad Slaoui save pristato kaip aktyvistę ir moterų teisių gynėją, siekiančią remti moterų teises skirtinguose lygmenyse, besiremiančiuose tiek islamo pamokymais, nurodytais Šariate, tiek tarptautine teise. Jos teigimu, islamas ir feminizmas nėra  nesuderinama, tačiau islamiškasis feminizmas turi savų niuansų, kurie skirtingose islamiškose valstybėse turi daugiau skirtumų nei panašumų. 

Vytauto Didžiojo universitetui (VDU) pradėjus koordinuoti „Erasmus+“ programos „Capacity Building in Higher Education“ projektą, skirtą lyčių studijoms „Gender Studies Curriculum: A Step For Democracy and Peace in EU-Neighbouring Countries with Different Traditions (GeSt)”, S. Slaoui reguliariai lankosi Lietuvoje ir su mokslininkais iš Vengrijos, Graikijos,  Maroko, Tuniso, Ukrainos kuria lyčių studijų specializacijas Šiaurės Afrikoje ir Ukrainoje įvairių disciplinų magistrantūros studijų programose – kultūros studijose, psichologijoje, edukologijoje, lingvistikoje, politikos moksluose, istorijoje.

Maroko Sidi Mohammed Ben Abdellah universiteto mokslininkė teigia, kad siekis steigti lyčių studijų specializacijas atspindi politinę ir socialinę demokratinių reformų idėją stiprinti moterų vaidmenį ir dalyvavimą politikoje bei socialiniame gyvenime, kuri išryškėjo po Jazminų revoliucijos Tunise ir Arabų pavasario.  S. Slaoui pažymi, jog Marokas ir Tunisas pagal lyčių nelygybės indeksą („Gender Gap Index 2014“) patenka į sąrašą pasaulio šalių su didžiausiu atotrūkiu tarp lyčių – Marokas užima 133,  Tunisas – 123 vietą iš 142 šalių. Nepaisant to, mokslininkė teigia, kad Marokas moterims tampa vis palankesne šalimi gyventi, mokytis ir dirbti, o prie to prisideda islamiškasis feminizmas. Apie jį – pokalbis su į Kauną atvykusia moterų teisių gynėja marokiete Souad Slaoui.

– Papasakokite apie islamo feminizmą ir jo rūšis.

– Islamo feminizmas pasirodė XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžioje – tai buvo dar viena feminizmo rūšis, kuri gynė moterų klausimus ir teises remdamasi islamo principais. Tam tikra prasme visos feminizmo rūšys Maroke yra islamistinės. Skirtumas tas, kad jei pasaulietiškas feminizmas akcentuoja universalias teises, tai islamo feminizmas siekia teisių islamo viduje. Nepaisant skirtumo tarp jų charakteristikų ir ideologijų, abi šios feminizmo rūšys nekaltina islamo dėl lyčių nelygybės, nuo kurios kenčia moterys arabų musulmonų pasaulyje, bet priskiria moterų žemesnį statusą patriarchalinei sistemai, kuri būdinga didžiajai daliai, jei ne visiems, arabų musulmonų pasauliams.

– Pastaraisiais metais pasaulyje atsirado keletas musulmonų moterų grupių, kovojančių už lyčių lygybę ir teisingumą bei naudojančių islamo argumentus. Didžiajai jų daliai vadovauja moterys, turinčios elitinę arba bent jau viduriniosios klasės kilmę. Dauguma jų, regis, stokoja didelio populiarumo. Kaip Jūs tai paaiškintumėte?

– XX a. dešimtajame dešimtmetyje mano gimtojoje šalyje Maroke grupė musulmonių kovojo už lyčių lygybę, naudodamos islamistinius argumentus. Tame Maroko istorijos laikotarpyje jos įgijo didelį populiarumą ir sugebėjo priversti valdžią įsiklausyti į jas, pripažinti jų teiginius. Vis dėlto, pastaruoju metu, dėl islamo politizacijos ir stereotipų, siejamų su islamistų ekstremistais, tiksliau – po teroro išpuolių Kasablankoje 2003 m., dauguma tų aktyvisčių, regis, prarado savo populiarumą ir atsisakė bet kokios aktyvios veiklos islamo vardu.

– Kai kurios nebaltaodės moterys feminizmo judėjimą apibūdina kaip baltą, viduriniosios klasės ir nepakankamai įtraukų. Ar Jūs su tuo sutinkate?

– Teoriškai, moterų judėjimai visame pasaulyje turėtų ginti visų moterų teises, tačiau tikrovėje galima pastebėti, jog visuomet atsiranda tam tikra moterų kategorija (arba kelios kategorijos), kuri pasipelno iš šių judėjimų pasiekimų dėl savo rasės, socialinės padėties arba išsilavinimo. Galiu pasakyti, jog šia prasme su šiuo teiginiu sutinku.

– Kaip manote, ar neteisinga, kad žmonės apibūdina abraomines religijas – krikščionybę, islamą ir judaizmą – kaip patriarchalines? Dauguma kaltina musulmonų tikėjimą tuo, kad jis atrodo priešiškas moterų lygybei?

– Manau, kad neteisinga kaltinti musulmonų tikėjimą dėl tariamo priešiškumo moterų lygybei. Manau, jog visų socialinių neteisybių ir nelygybių nereikėtų priskirti nei islamui, nei kitoms abraominėms religijoms (krikščionybei ir judaizmui) – kaltinti reikėtų kultūrą ir patriarchalinę sistemą, kuri būdinga daugeliui visuomenių, išpažįstančių šias religijas. Pavyzdžiui, daug socialinių praktikų, tokių kaip ankstyva santuoka ir smurtas prieš moteris, yra įteisintos religijos vardu, nors iš tiesų jos yra patriarchalinio mentaliteto, dominuojančio Maroko visuomenėje, variklis. Joks Maroko feminisčių diskursas, nei pasaulietiškas, nei islamistinis, negali tiesiogiai kaltinti islamo kaip šių nelygybių šaknų. 

– Kaip per savo istoriją islamas gynė moterų teises?

– Islamas visuomet palaikė moterų teises, net nuo pranašo Mahometo laikų (ramybė jam). Geriausias to įrodymas yra pranašo žmona Aicha, kuri dalyvavo politinių sprendimų priėmime, ir jo žmona Khadija, kuri užsiėmė prekyba. Pranašo žmonos tapo pavyzdžiais musulmonių moterų išsivadavimui. Dėl islamo kaip engiančio moteris interpretacijos kaltas islamo supolitizavimas ir patriarchalinės sistemos dominavimas daugumoje, jei ne visose, musulmoniškose šalyse. Kitaip tariant, blogis slypi kai kurių islamo tekstų posmų klaidingame skaityme ir interpretavime. Todėl progresyvių islamo feminisčių, tokių kaip dr. Asma Lamrabet (patologė iš Maroko), atliekamas religinių tekstų perinterpretavimas parodo tikrąjį islamo veidą kaip įgalinantį moteris ir vertinantį jas lygiomis sąlygomis su vyrais.

 –Papasakokite apie moterų situaciją Maroke. Kokias teises ten turi moterys ir kaip jūs prisidedate prie jų plėtimo?

– Šiandien Maroko moterys gali džiaugtis turėdamos daugiau teisių visuose lygmenyse (socialiniame, ekonominiame, politiniame ir kultūriniame) nei praeityje (pvz., postkolonijiniame laikotarpyje arba net per paskutinius du XX a. dešimtmečius). Maroko moterys įsiskverbė į beveik visas sritis, kurios buvo ilgą laiką laikomos vyriškomis savaime (pvz., politika, verslininkystė, karo tarnyba ir t. t.). Tačiau aš manau, jog problema išlieka skirtumuose tarp moterų miestuose ir kaimuose. Pastaroji kategorija vis dar kenčia nuo įvairių rūšių nelygybės, ypač dėl prastos kaimo vietovių infrastruktūros ir žiniasklaidos pasiekiamumo stokos. Ta pati situacija apima ir kai kurias marginalizuotas miestų vietoves, kur kai kurių moterų prasta socio-ekonominė padėtis ir žemas išsilavinimas neleidžia joms sužinoti savo teisių. Todėl aš ir akcentuoju švietimą kaip katalizatorių keičiant Maroko moterų padėtį ir kovojant prieš nelygybę.

– Kokį vaidmenį atlieka švietimas užtikrinant lyčių lygybę?

– Esu įsitikinusi, jog švietimas turi svarbų vaidmenį bet kokios valstybės vystymesi. Todėl švietimo rengėjai keičia programas pagal individualius ir bendruomenės poreikius. Vienas iš didžiausių pasiekimų pasaulio universitetų lygmenyje XX a. paskutiniame dešimtmetyje buvo lyčių studijų centrų, siekiančių skleisti lyčių lygybę, sukūrimas. Šiuo klausimu Marokas niekada nebuvo išimtis – dauguma Maroko universitetų turi tyrimų centrus, skirtus moterų studijoms. Nors ir galiu teigti, kad Marokas parodė gerą iniciatyvą kalbant apie lyčių lygybę, tačiau vis dar reikalinga radikali švietimo reforma, skirta lyčių lygybės kultūros skleidimui Maroko bendruomenėje. Ji turėtų prasidėti darželyje, tęstis pradiniame ir baigtis aukštajame moksle.

Be to, taip pat reikalingi ir pokyčiai kalbant apie lyčių vaidmenis šeimos viduje. Juos galima pasiekti tik dekonstruojant stereotipus, kuriuos sukūrė žiniasklaida ir vadovėliai.

– Maroko šeimos įstatymai ir naujoji Konstitucija pagerina lyčių lygybę, tačiau kodėl vis dar išlieka iššūkių pritaikant lyčių lygybę praktikoje?

– Taip, pritariu, jog Marokas įvykdė labai gerų lyčių lygybės iniciatyvų, pasitelkęs naująjį Šeimos įstatymą ir naująją Konstituciją, tačiau šių įstatymų praktinis taikymas tikrovėje atrodo sunkiai pasiekiamas dėl kelių priežasčių. Dėl patriarchalinio mentaliteto, būdingo Maroko visuomenei, kai kuriems vyrams sunku suvokti, kad moterys yra lygios jiems ir kad jos gali turėti tokias pačias teises, kaip ir jie. Jiems net gali atrodyti, kad jei moterys turi lygias teises, kaip ir jie, tuomet tai kelia grėsmę jų patriarchalinei sistemai.

Dėl stereotipų apie moterų vaidmenis, kurie visuomet susiję su namų ruošos darbais, sunku pakeisti jų mąstyseną per vieną naktį.

Tradiciniai politikos veikėjai, t. y. politinės partijos, turinčios skirtingus bruožus ir ideologijas, vis dar stokoja stiprios valios tam, kad įgyvendintų tiek naujojo Šeimos įstatymo, tiek naujosios Konstitucijos nuostatas. Kitaip tariant, riboti gebėjimai ir nepakankamas dėmesys lyčių lygybei užvilkina bet kokias ambicijas pasiekti lyčių lygybę. Pavyzdžiui, naujoji Konstitucija nustato lyčių lygiavertiškumą, tačiau moterų skaičius socialinėse ir politinėse partijose išlieka labai mažas.

Nepaisant visų šių iššūkių, reikėtų pabrėžti, jog pats svarbiausias etapas yra pakeisti įstatymus. Visiems suinteresuotiems asmenims svarbiausia užduotis yra realizuoti šiuos įstatymus praktikoje. Šiuo metu Marokas išties yra laikomas geru pavyzdžiu Vidurio Rytų ir Šiaurės Afrikos regione (angl. MENA). Visų institucijų (šeimos, mokyklos, žiniasklaidos, valdžios, NVO, pilietinės visuomenės) pareiga yra įgyvendinti Karaliaus Mahometo VI-ojo pasiryžimą remti moterų teises Maroke tam, kad šioje šalyje būtų pasiekta lyčių lygybė ir socialinis teisingumas.

– Viename interviu sakėte: „Aš visada buvau išlepinta kaip pirmoji dukra šeimoje, bet niekada nebuvau laikoma lygia savo broliams arba kaip galinti turėti tokias pačias galimybes, kaip ir jie“. Kaip Jūsų šeima vertina tai, kuo užsiimate šiuo metu?

– Moterų ekonominė situacija ir išsilavinimo lygis, kaip ir kiti faktoriai (tokie kaip jų šeimyninė padėtis) dažniausiai joms suteikia gerą padėtį jų šeimų viduje bei visuomenėje apskritai. Kadangi esu išsilavinusi, ištekėjusi ir turiu tam tikrą ekonominę padėtį, man tai suteikė visai kitokį statusą savo šeimoje. Galiu džiaugtis daugybe dalykų, kurie man nebuvo leidžiami anksčiau (keliauti į užsienį viena studijoms, turėti nuosavus ekonominius projektus ir t. t.). Mano šeima vertina tai, ką šiuo metu darau, jie labai manimi didžiuojasi. Ir visa tai – švietimo dėka. Todėl artimiausiais metais planuoju dirbti prie projektų, susijusių su lyčių lygybės rėmimu švietime tiek kaimo, tiek miesto vietovėse mano šalyje, nes esu įsitikinusi, kad švietimas yra pagrindinis vystymosi elementas, be to, tai vienintelė strategija kovoje su smurtu prieš moteris.

– Kaip įsivaizdavote Lietuvą prieš čia atvykdama ir kaip apibūdintumėte lietuvių moteris?

Tiesą sakant, pakako vien fakto, kad Lietuvai vadovauja moteris prezidentė, kad susidaryčiau visapusišką įspūdį apie šalį, jos visuomenę ir kultūrą, o ypač apie moterų padėtį šioje nuostabioje pasaulio dalyje. Lietuves apibūdinčiau kaip emancipuotas, išsilaisvinusias moteris. Lietuva užima 37 vietą pasaulyje pagal žmogaus vystymąsi, o faktas, kad Dalia Grybauskaitė yra prezidentė, įrodo, jog lietuvių moterys džiaugiasi visiška lygybe savo šalyje. Pastebėjau ir pajaučiau tai bendraudama su konsorciumo narėmis. Mūsų projekto dešimties universitetų konsorciumui vadovaujanti projekto vadovė, VDU Socialinio darbo katedros profesorė ir Edukologijos katedros vedėja Natalija Mažeikienė, taip pat moteris, ir tai kitas puikus pavyzdys, kad Lietuvos moterys džiaugiasi vienodomis galimybėmis ir yra vertinamos lygiomis sąlygomis su vyrais.

VDU koordinuojamas projektas „Gender Studies Curriculum: A Step For Democracy and Peace in EU-Neighbouring Countries with Different Traditions (GeSt)” startavo 2015 m. spalio 15 d., jo trukmė – 3 metai. Projekto konsorciumą sudaro partneriai ne tik iš skirtingų Europos šalių, bet ir kontinentų. Be VDU projekte dalyvauja universitetai iš Vengrijos, Graikijos,  Maroko, Tuniso, Ukrainos. Minėta „Erasmus+“ programa skirta aukštojo mokslo modernizavimui ir plėtrai įvairiuose pasaulio regionuose ir šalyse – Pietų Amerikoje, Rytų Azijoje, Afrikoje, Karibų ir Ramiojo vandenyno regione, Rusijoje, Kazachstane, Kaukazo srityje ir kt. Šio projekto veiklos skirtos gerinti aukštojo mokslo kokybę  dviejuose programos regionuose: Viduržemio jūros pakrantės šalyse, Šiaurės Afrikoje (Maroke, Tunise) ir Rytų Europos regione – Ukrainoje. Projektų paraiškas vertinę ekspertai projektą „GeSt“ išskyrė kaip vieną iš trijų geriausiai parengtų (iš daugiau nei 500 teiktų projektų).