Hobis tapo darbu
Vincentas dvylika metų dirbo klientų aptarnavimo srityje – įvairiose maitinimo įstaigose, ir jam puikiai sekėsi, mat turi talentą lengvai bendrauti, yra pozityvus, linksmas. Tačiau kažkuriuo metu tiesiog suprato, kad pervargo.
„Išėjau iš darbo, sėdėjau nuomojamame bute ir sakau sau: arba turiu kažką kardinaliai keisti, arba toliau vergausiu ir neturėsiu gyvenimo“, – prisimena pašnekovas.
Ir pradėjo jis savo gyvenimą po truputį judinti kita linkme – dirbo telekomunikacijų bendrovėje. Tačiau atėjo COVID pandemija, daugumą darbuotojų atleido, taip pat ir jį, tad turėjo daugiau laiko pagalvoti, ką iš tiesų norėtų veikti gyvenime.
„Aš vis galvojau, kad reikia atrasti kokią nors veiklą, gal hobį ir užsiimti tuo, kas man malonu, o galiausiai iš to ir užsidirbti. Vieną dieną šovė mintis, kad fotografavimas mane lydėjo nuo vaikystės, daug fotografuoju telefonu, koreguoju nuotraukas. Tačiau niekada į tai nežiūrėjau kaip į darbą. Kodėl nepabandžius išmokti fotografuoti fotoaparatu? Užsirašiau į fotografavimo kursus ir nepraėjus nė porai savaičių jau bėgiojau po visokius renginius, fotografavau krikštynas, vestuves ir, kaip sakoma, bandžiau save realizuoti“, – pasakoja V. Kašėta.
Specifika: fotografuojant veislinius šunis labai svarbu atskleisti jų ypatumus – sudėjimą, laikyseną, charakterį. / V. Kašėtos nuotr.
Atsitiktinis pasiūlymas
Buvo jo gyvenime ir dar vienas hobis – šunys. Vienu gyvenimo etapu, kai gyveno Vilniuje, Vincentas savanoriavo suplotanosiais keturkojais besirūpinančioje organizacijoje „DogSpotas“, mat nuomojamame bute nebuvo galima laikyti šuns. Tad šunis, kuriems būdavo ieškoma namų, jis pasiimdavo trumpam kaip laikinas globėjas – paglobodavo mėnesį du, kol atsirasdavo naujas šeimininkas, ir atiduodavo.
„Aš kilęs iš Druskininkų. Kai atvažiavau gyventi į Vilnių, pradžia buvo labai sunki, o atsilaikyti padėjo gyvenimo nuskriausti šuniukai. Kai pačiam sunku, padėdamas silpnesniam už save pasijunti geriau, – sako pašnekovas. – Pamenu, kai pirmą kartą nuėjau į „DogSpotą“ savanoriauti, niekaip negalėjau suprasti, kaip žmonės gali taip žiauriai elgtis su gyvūnais, tiek juos nualinti, sutraumuoti. Ir kai tą gyvūną imi globoti, jį pagydai – suteiki jam naują gyvenimą: jis atsigauna, tampa laimingas, jis tau šypsosi, uodegą vizgina. Žinojimas, kad galiu jiems padėti, suteikė man daug stiprybės.“
Ir štai kartą vienas iš „DogSpoto“ veiklos pažįstamas žmogus Vincento paklausė, gal jis nori ateiti pafotografuoti šunų parodą? „Pagalvojau, kad čia bus greiti pinigai. Nueisiu, papyškinsiu, ir tiek, – pasakoja vyras. – Nuvažiavau į parodą, labai patiko. Prifotografavau, atrodė, kad viskas pavyko puikiai, tie šuniukai gražūs. Sutvarkiau nuotraukas, įkėliau į internetą, pažįstami ėmė dalytis ir... matau, kad niekas tų nuotraukų neperka. Nelabai suprantu, kodėl – mano akimis jos labai gražios.“
Pradėjo gilintis, nuvažiuodavo į parodą ir klausinėjo, kodėl tų nuotraukų neperka, kas blogai? Taip išsiaiškino, kad veisėjams reikalingos labai specifinės nuotraukos, kuriose atsiskleistų visi jų augintinių ypatumai – sudėjimas, laikysena, charakteris. Negana to, kiekvienai veislei reikalavimai vis kiti.
V. Kašėtos nuotr.
Teko daug mokytis
Štai čia ir prasidėjo sudėtingoji Vincento kelionės į šunų pažinimo pasaulį dalis. Jis vaikščiojo į seminarus apie šunų veisles ir joms taikomus standartus, pradėjo domėtis konkrečiomis veislėmis, jų ypatybėmis.
Prieš parodas įdėdavo skelbimą į internetą, kad ieško, kas iš veisėjų galėtų jį pavėžėti iki parodos, o pakeliui kalbėdavosi apie tą veislę – kaip fotografuoti, ko nefotografuoti ir pan. Sužinojo, kad yra tokie dalykai kaip parodinė pusė, neparodinė pusė, šuo realybėje gali gerai atrodyti, bet nuotraukoje – prastai, jeigu jis bus blogai nufotografuotas.
Sudėtinga ši „virtuvė“: įtikti šunų šeimininkams nelengva, nes, kaip sakoma, kiekvienai pelėdai jos pelėdžiukas gražiausias.
„Į kinologiją labai daug teko įsigilinti, nes tam, kad galėtum fotografuoti šunį, pirmiausia turi žinoti šuns anatomiją. Žinodamas anatomiją, matai, kaip šunį fotografuoti, kokius dalykus paslėpti, – sako V. Kašėta. – Kai man pasakė, kad yra šuns parodinė pusė, neparodinė pusė, galvojau: ta prasme? Tačiau taip yra. Pavyzdžiui, šuo yra trispalvis, o šuniukas gimsta toks, kad vienoje pusėje yra visos trys spalvos, kitoje – kurios nors spalvos kailio mažai, vadinasi ji – ne parodinė.“
Yra ir daugiau specifinių dalykų, niuansų, kuriuos reikia žinoti fotografui. Pavyzdžiui, vokiečių aviganiai visada yra fotografuojami iš šono ir iš priekio, turi būti vadinamoji zuikio stovėsena, fotografuojamas iš priekio turi sėdėti, o liežuvis turi būti iškištas. Tad jeigu šeimininkas nori portretinės nuotraukos, prieš fotosesiją jis turi nuvarginti vokiečių aviganį, kad jis iškištų liežuvį.
Kai kurių veislių šunų ausys nuotraukose visada turi būti stačios, o jei šuo baikštus, jo ausis pastatyti yra labai sunku.
„Kitiems daug juoko būna, kai fotografuoju, – tenka šokinėti apie šunis kaip apie mažus vaikus. Ir šiaip padaryti gerų nuotraukų – nelengvas darbas. Sudėtinga ši „virtuvė“: įtikti šunų šeimininkams nelengva, nes, kaip sakoma, kiekvienai pelėdai jos pelėdžiukas gražiausias“, – sako pašnekovas.
Darbas: šunų parodose V. Kašėtai tenka fotografuoti įvairiausių veislių šunis ir jų vedlius ar šeimininkus. / V. Kašėtos nuotr.
Darbas teikia malonumą
„Per dvejus metus sužinojau daugybę informacijos. Kaip sakoma, prasimušiau ir pradėjau žmonėms duoti tai, ko jie nori. Dabar mane pradėjo samdyti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, tad dirbu ir Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje. Šiais metais planuoju pakeliauti ir save parodyti kitose Europos šalyse – nersiu į dar platesnius vandenis. Norisi tą savo patirtį parodyti ir pasidalyti su žmonėmis“, – sako V. Kašėta.
Jis teigia jaučiantis, kad toks darbas – jo ateitis, todėl žino, kad dar teks nemažai mokytis, tobulėti, investuoto jėgų ir laiko. Vis dėlto važiuodamas į parodas nesijaučia dirbantis, nes šis darbas jam teikia malonumą, atmosfera, kuri tvyro ore, bendravimas su šunis mylinčiais žmonėmis jį įkrauna.
„Kai darbas teikia malonumo, manau, tik laiko klausimas, kada ateis sėkmė, – svarsto fotografas. – Dabar dažnai savęs klausiu, kodėl tiek metų reikėjo laukti, kad savo hobį paversčiau darbu, ir galėčiau 100 proc. mėgautis tuo, ką darau. Linkiu visiems atrasti tai, kas teikia malonumą, kad galėtumėte mėgautis tuo visą likusį gyvenimą.“
V. Kašėtos nuotr.
Namuose – du prieglaudinukai
Nors nuolat sukasi tarp veislinių šunų, Vincentas namuose augina du šunis, paimtus iš prieglaudų: kalytę Bellą ir patinėlį Foxį.
„Manęs visi klausdavo: Vincentai, kada tu turėsi šunį? Štai, turiu, ir labai džiaugiuosi, kad turiu savo preiglaudinukus. Kitaip gyvenčiau jau su kokiais penkiais šunimis ir ne fotografuočiau, o bėgiočiau su jais ringe ir važinėčiau po parodas visame pasaulyje. Už to labai lengva užsikabinti – tereikia nueiti į parodą, pamatyti, ir tave tai įtraukia“, – tikina fotografas.
Vis dėlto jis teigia veislinio šuns nelabai ir norėjęs. Jam namie labiau reikėjo draugo, kursi dūktų, krėstų išdaigas, bendrautų. Parodiniai šunys, jo akimis, pripratę prie tam tikros elgsenos, tvarkos, jiems keliamų reikalavimų, gal net savotiškai pavargę.
Kitas dalykas – vyrui širdis neleido pirkti šuns už pinigus, kai žinai, kad yra pilnos prieglaudos labai gerų šunų, kuriems reikia saugių namų, ir kurie be galo tave mylės ir visą savo gyvenimą tau atiduos. Na ir kas, kad jie neveisliniai.
Su prieglaudų šunimis nesusidūrę žmonės dažnai įsivaizduoja, kad tokie augintiniai, ypač jeigu jie jau nukentėję nuo žmonių, yra nekontroliuojami, neįmanoma jų išdresuoti. Vincento įsitikinimu, jeigu su šunimi dirbi – būna ir rezultatas. Reikia eiti su juo į užsiėmimus, paklusnumo pamokas, bendrauti, komunikuoti.
„Jeigu jam duodi meilės, kad ir kaip jis buvo traumuotas prieš tai, bėgant laikui jis atsakys tau tuo pačiu“, – neabejoja pašnekovas.
V. Kašėtos nuotr.
Skirtingos istorijos
Savo Foxį Vincentas pasakoja pirmą kartą pamatęs feisbuke – „Tautmilės prieglauda“ skelbė, kad, kad šiba veislės šuo ieško šeimininko.
„Pažiūrėjau į tą nuotrauką ir labai to šuns užsinorėjau. Parašiau į prieglaudą, bet man pranešė, kad jo jau atvažiuoja pasiimti. Dėl visa ko palikau savo kontaktus. Ir po dviejų dienų man parašė jį pasiėmęs žmogus, klausdamas, ar aš vis dar noriu jį paimti, – pasakoja V. Kašėta. – Atvežė man jį 2 val. nakties. Šuo buvo labai traumuotas, matyt, muštas, liesas, labai bijojo tamsos, narvų. Kiek žinau, jis buvo laikomas veisimui nelegaliai ir jam kažkaip pavyko pasprukti.“
Foxis fotografo namuose gyvena jau dvejus metus. Jį vedė į paklusnumo pamokas, į baseino procedūras, socializavo. Dabar jis klauso, rodo susidomėjimą, reaguoja, – tiesiog reikėjo laiko.
Foxiu jį pavadino todėl, kad jis gudrus kaip lapinas. Pavyzdžiui, apsimeta kad negirdi šeimininko, nemato, bet vos nuskambėjus žodžiams „einam į kiemą“ – dingsta visi apsimetinėjimai.
O Bella Vincento namuose atsirado siekiant išjudinti Foxį. „Planavau turėti tik vieną šunį, bet žinovai man patarė: pabandyk paimti iš prieglaudos jaunesnę patelę, – pasakoja vyras. – Ir patikėkite, kai atsirado panelė namuose, Foxis atgijo. Kai anksčiau numesdavau jam žaislą, jis nereaguodavo. Kai atsirado antras šuo, jis tą žaislą iš Bellos atimdavo, nusinešdavo į guolį ir paslėpdavo. Kaip ten bebūtų, jis yra medžioklinis šuo ir jam tereikėjo atgaivinti instinktus saugoti grobį.“
Kalytė Bella buvo paimta iš šeimos, kurioje gyveno pririšta prie būdos ant vos pusmetrio ilgio grandinės. Atvažiavo į Vincento namus pūkų kamuoliukas, o dabar jau išaugo į sportišką šunį, turintį daug terjero bruožų ir savybių – kovinga, energinga, bėgli, turi medžiotojo instinktą. Tad jei šeimininkas sulaukia klausimo, kokios ji veislės, visad atsako: mano bellterjeras.
„Bella ją pavadinome, nes yra tikra gražuolė, – sako pašnekovas. – Įdomiausia, kad kai tik pastatau fotografavimo stendą, pasiimu kamerą – ji atbėga, atsisėda, ausys stačios – pozuoja. Tikra Bella.“
Naujausi komentarai