Žinomo istoriko Arvydo Anušausko knygoje "Lietuvos žvalgyba 1918-1940" pirmą kartą išsamiai apžvelgiama prieš 95 metus pirmiausiai mūsų kariuomenėje įkurta slaptoji tarnyba. Drąsiai stojusi į dvikovas su kaimyninių valstybių žvalgybos institucijomis ji ilgainiui pasiekė aukštą Vakarų Europos lygį.

Rinko medžiagą 25 metus

"Ketvirtį amžiaus kaupiau medžiagą šiai knygai. Tokiam atkakliam darbui paakino anuomet perskaitytos žinomų Lietuvos slaptųjų tarnybų ir jų padalinių vadovų Jono Budrio, Broniaus Aušroto, Stasio Raštikio ir kitų žvalgybininkų prisiminimų knygos. Skaitydamas jas suvokiau, kad mums apie šios tarnybos darbą žinoma tik ledkalnio viršūnė", – Kaune pristatydamas knygą sakė A.Anušauskas.

Atsivėrus Lenkijos, Vokietijos, iš dalies – Rusijos archyvams, juose surastą medžiagą ir – kas itin svarbu – nuotraukas autorius suguldė į knygą.

Lietuvos kariuomenės generalinio štabo 2-asis žvalgybos skyrius (karinė žvalgyba ir kontržvalgyba, operacijų organizavimas ir kt.) tarpukariu buvo vadinamas Antruoju skyriumi, todėl šis skyrius taip vadinamas ir dabar, atkūrus nepriklausomybę. Knygoje, be kita ko, atskleidžiama jo veikla sovietų okupacijos išvakarėse.

Karinė žvalgyba nesnaudė

Kai pačioje 1940-ųjų birželio pradžioje Lietuvos premjeras Antanas Merkys nuvyko į Kremlių susitikti su SSRS užsienio reikalų liaudies komisaru Viačeslavu Molotovu dėl mūsų šaliai keliamų kaltinimų ir reikalavimų, K.Dulksnys įsakė visiems kariuomenės daliniams, štabams, žinių karininkams ir skyriaus darbuotojams sunaikinti visas slaptų žinių santraukas, pradedant nuo 1939 m. rugsėjo 17 d., kai sovietų kariuomenė įsiveržė į Lenkiją.

Šis, anot A.Anušausko, Lietuvos centriniame valstybės archyve surastas 1940 m. birželio 7 d. įsakymas – mįslingas būsimos okupacijos liudijimas. Juk iki šiol neįrodyta, kad Lietuvos valdžia iš anksto žinojo, kuo baigsis derybos su sovietais ir juolab – tikslią okupacijos datą. Tačiau K.Dulksnys slaptąjį archyvą nurodė likviduoti iki birželio 15-osios – dienos, kai Lietuva buvo užimta.

Sutapimas ar atsitiktinumas? Okupacijos išvakarėse, kai Kaune, Prezidentūroje, iki ryto posėdžiavusi Lietuvos Vyriausybė nedavė jokių nurodymų Krašto apsaugos ministerijai, joje buvo pleškinama prieš bolševikus metus rinkta medžiaga, paskutinio dešimtmečio slapti dokumentai (senesnius jau spėta sunaikinti po birželio 7-osios).

Skirtingi vadovų likimai

Tad neatsitiktinai 1940 m. liepos 18-ąją okupuotose Baltijos valstybėse vienu metu prasidėjo žvalgybininkų, kurių veikla domėjosi Maskva, suėmimai. Kaune vieni pirmųjų buvo suimti ir vėliau sušaudyti didžiulės patirties turėję slaptųjų tarnybų karininkai K.Dulksnys, Juozas Matusaitis ir Petras Kirlys. Panašaus likimo sulaukė ir kiti žvalgybininkai, nepasitraukę į Vakarus.
Beje, plk. ltn. J.Matusaitis buvo būtent tas Lietuvos karinės žvalgybos atstovas, pagal kurio planą 1919 m. buvo susektas lenkų rengtas mūsų šalyje sukilimas, žinomas lenkų karinės organizacijos POW vardu. Sukilimo tikslas buvo nuversti teisėtą Lietuvos valdžią.

Pažymėtina tai, kad Baltijos valstybių slaptųjų tarnybų vadovai sovietų okupacijos akivaizdoje elgėsi skirtingai. Kaip žinia, K.Dulksnys nesislapstė nuo okupantų, buvo jų suimtas, išsiųstas į Maskvą ir ten sušaudytas. Jo kolega latvis nusišovė savo bute Rygoje, o kolega estas spėjo pasitraukti į Suomiją.

Pasinaudojo F.Platteno korta

Sovietų okupantų naikinti mūsų žvalgybininkai buvo ne kartą skaudžiai užmynę ant Sovietų Sąjungos slaptųjų tarnybų ir net Kominterno (1919 m. Lenino įkurtos tarptautinės komunistų partijų organizacijos) uodegos. Pavyzdžiui, 1920 m. pavasarį į Lietuvos slaptųjų tarnybų rankas buvo patekęs garsus Lenino agentas Fritzas Plattenas, kuris 1917 m. organizavo proletariato vado pargabenimą iš Šveicarijos į Rusiją, kur jis sukėlė revoliuciją.

"Kai lėktuvas, kuriuo skrido F.Plattenas, gabenęs Kominterno siųstus pinigus Vakarų Europoje pogrindyje veikusiems komunistams, dėl gedimo buvo priverstas nusileisti prie Kauno, visi keleiviai buvo sulaikyti. Atlikus kratą buvo surasti ne tik pinigai, bet ir svarbūs Sovietų Rusijos dokumentai. Beje, Lietuva, pradėdama derybas su Sovietų Rusija, panaudojo F.Platteno paleidimą – tai labai rūpėjo Rusijai – savo tikslams", – pasakojo A.Anušauskas.

Prie Interpolo ištakų

Knygos autorius pateikė kitą nežinomą mūsų slaptųjų tarnybos veiklos epizodą, susijusį su analogiškomis SSRS organizacijomis. Pasirodo, mūsiškė tarnyba ne tik bendradarbiavo su tuomete Interpolo pradininke, bet ir buvo viena iš šios tarptautinės organizacijos įkūrėjų.

Yra žinoma, kad SSRS grobė į užsienį pabėgusius savo generolus, aktyvius įvairių užsienio karinių organizacijų dalyvius ir juos žudė. Taip 1937 m. bendromis Interpolo slaptųjų tarnybų pajėgomis buvo ieškomas pagrobtas antisovietinio baltagvardiečių judėjimo Prancūzijoje vadovas generolas Jevgenijus Mileris. Archyvuose aptikti dokumentai liudija, kad J.Mileris buvo įviliotas į pasalą ir nužudytas. Šį darbą atlikęs kitas SSRS užverbuotas rusų generolas, skraidinant jį po atliktos operacijos į Rusiją, buvo išmestas iš skrendančio lėktuvo.

A.Sniečkaus įdirbis ir uždarbis

Pasak A.Anušausko, Lietuva puikiai tvarkėsi su bolševikinės Rusijos šnipais – praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje kas antras anuomet pogrindinės Lietuvos komunistų partijos (LKP) narys buvo užverbuotas Lietuvos saugumo.

Kodėl Lietuvos slaptosioms tarnyboms pavykdavo užverbuoti tiek daug komunistų? Anot A.Anušausko, greičiausiai todėl, kad tai buvo darbininkų, batsiuvių ir siuvėjų, žemo išsilavinimo žmonių partija, kurios amžiaus vidurkis – 21–35 metai, kas, suprantama, buvo paranku slaptųjų tarnybų veiklai.

Archyviniuose dokumentuose A.Anušauskui pavyko aptikti mūsų saugumo tarnybų parengtus ieškomų ir sekamų užsienio agentų sąrašus. Juose puikuojasi ir Lietuvos komunistų partijos sekretoriaus Antano Sniečkaus pavardė. Šis gerai žinomas mūsų visuomenei žmogus labai aktyviai dirbo Lietuvoje. Tą aktyvumą dosniai pinigais skatino Kominternas.

Anot knygos autoriaus, Maskvai tarnavęs A.Sniečkus savo rinktinių komunistų grupei, kurioje buvo ir jo būsimoji žmona Mira Bordonaitė, per mėnesį gaudavo 21 tūkst. litų – ši anuomet labai solidi suma plaukė iš Kominterno kasos.

Yra žinoma, kad A.Sniečkaus sėbrų grupė (jai vadovavo Judita Komodaitė) dar iki sovietinės okupacijos pradžios turėjo likviduoti agentus, dirbusius Lietuvos saugumui, tačiau žudikai nežinojo, kad pusė jų yra pogrindinės komunistų organizacijos nariai. 1940 m. minėta A.Sniečkaus sėbrų grupė dalyvavo suimant tremčiai Sibire pasmerktus lietuvius.

Keisti įtariamieji

A.Anušauskas minėjo 1934 m. Lietuvoje slaptųjų tarnybų sudarytą įtartinų asmenų sąrašą, kuriame buvo pusantro tūkstančio Kauno gyventojų. Į tą sąrašą pateko nemažai inteligentų, kurie, kaip įprasta, visada oponuoja bet kuriai valdžiai.

Tarp tokių "įtartinų" asmenų galima patikti Adolfo Šapokos, Aleksandro Stulginskio, Juliaus Butėno ir kitų asmenybių pavardes. Tačiau tikrai neatsitiktinai minėtame sąraše atsidūrė Petras Cvirka – dažnas SSRS pasiuntinybės Kaune lankytojas – bei Juozas Žiugžda, vėliau tapęs sovietinio Lietuvos laikotarpio istorikų lyderiu. O štai į įtartinų asmenų sąrašą patekęs Edvardas Turauskas tapo žinomu Lietuvos diplomatu, valstybės veikėju.

A.Anušauskas pabrėžė stebėtinas kai kurių valstybių analogiškų tarnybų veiklos panašumus su dabarties aktualijomis. Pavyzdžiui, Klaipėdos kraštas, kuris autonomijos pagrindais 1923–1939 m. priklausė Lietuvai. Nuo 1933 m. į šio krašto vidaus reikalus pradėjo smarkiai kištis Vokietija.

"Ji veikė Klaipėdos krašte taip, kaip dabar elgiasi Rusija Ukrainoje, – sakė A.Anušauskas. – Vokietijoje, pavyzdžiui, buvo kuriamos organizacijos ir įvairūs fondai tėvynainiams Klaipėdos krašte remti, buvo mokamos pensijos Klaipėdos krašte gyvenantiems vokiečių kariškiams, reikalaujama panaikinti vizų režimą."

Įvairiapusis istoriko žvilgsnis

Mūsų žvalgyba buvo labai aktyvi – tai patvirtina knygos pabaigoje pridėti sudaryti įvairūs 1921–1939 m. sąrašai. Iš jų sužinome, kad Vokietijoje buvo užverbuota daugiau kaip 100 agentų, o minimu laikotarpiu Lietuva sulaikė pusę tūkstančio agentų, dirbusių ne mūsų naudai: suimta 302 lenkų agentai, kurių pusė – lietuviai ir kurių kas šeštas – moteris. Taip pat buvo suimta 87 vokiečių agentai.

Lietuvos užverbuoti agentai (550) per mėnesį 1939–1940 m. laikotarpiu gaudavo 180 tūkst. litų, tai dabar būtų tolygu 2 mln. litų. Tai, pasak A.Anušausko, didžiulės sumos agentams, apie kurias dabartinis Valstybės saugumo departamentas gali tik pasvajoti.

Nemažai uždirbdavo ir tie penki–septyni agentai, kuriais 1934–1940 m. ypač pasitikėjo šalies saugumo vadovas. Kiekvienas iš tų agentų per mėnesį uždirbdavo nuo 400 iki 700 litų. Palyginimui: anuomet Kaune buvo galima nusipirkti namą už 20 tūkst. litų. Jau vien šie paprasti skaičiai byloja, kad jauna valstybė buvo dėmesinga savo saugumui ir negalėjo tam lėšų, nors slaptų tarnybų medžioklės plotai anuomet buvo nepalyginti mažesni nei dabar.

Knygoje gausu užsienio šalių agentų veiklos mūsų šalyje pavyzdžių, pateikiami įdomiausi slaptųjų tarnybų, jų vadovų, agentų veiklos epizodai, sėkmingos ir nesėkmingos karinės ir civilinės žvalgybos operacijos, Lietuvos žvalgybos pirmeivių istorijos.