– Pone D. Antanavičiau, jūs Vatikano archyvuose radote daug Lietuvai svarbių dokumentų. Vienas iš jų – Lietuvos prašymas pripažinti Lietuvos nepriklausomybę, skirtas Šventajam Sostui, parašytas 1918 m. kovą, kuomet jau Vokietija buvo pripažinusi nepriklausomybę. Tame dokumente yra prašymas pripažinti Lietuvos nepriklausomybę, išversta Nepriklausomybės deklaracija ir ji pasirašyta keturių signatarų – Lietuvos tarybos pirmininko Antano Smetonos, Justino Staugaičio, Antano Vileišio ir Jurgio Šaulio. Iš kur atsirado mintis pradėti ieškoti Švento sosto archyvuose?

D. Antanavičius: Pirmiausia reikia paminėti kolegą Lietuvos istorijos institute archeologą Eugenijų Svetiką, kuris turi laiko ne tik domėtis savo sritimi, bet ir skaityti įvairiausius atsiminimus. Jis vasarą man paskambino ir pasakė, kad skaitydamas Petro Klimo atsiminimus perskaitė tai, ką jūs dabar pasakėte. Aš tą išgirdęs jam sakau, kad Liudas Mažylis dokumentą surado, ko čia dar ieškoti?

Rudenį važiavau į Romą savais moksliniais reikalais, su šita tematika aš visai nesusijęs. Prisiminiau tą jo pasakymą, paskambinau jam, paprašiau atsiųsti nuorodą į tą P. Klimo atsiminimų vietą. Perskaitęs nutariau pasižiūrėti, nes vis tiek tame pačiame archyve sėdėsiu. Tai pirmas mano žingsnis buvo visai paprastas, aš el. paštu parašiau į Vatikano slaptąjį archyvą aprašydamas, kad kitąmet švenčiame nepriklausomybės šimtmetį, kad ieškau tam tikrų dokumentų ir žinau, kad Vatikano archyve gali būti tokie dokumentai. Aprašiau situaciją nieko labai nesitikėdamas. Po poros valandų vienas archyvo darbuotojas atrašė, kad ieškomi dokumentai yra ten ir ten, labai konkrečiai – fondas, tomas, aplankas ir puslapis. Tik tų puslapių buvo apie trisdešimt, kas mane labai sutrikdė. Tai vis vien turėjau nuvažiuoti ir pasižiūrėti.

Tai apibendrinant galiu pasakyti, kad užsiregistravimas į archyvą truko ilgiau, nei pats paėmimas jo ir pamatymas, jog tai tikrai originalas. Tai, ką mes vadiname „ant archyvinio dvilapio“ arba ant didelio perpus sulenkto lapo trijų dalių mašinėle spausdintas vokiškas tekstas su trečiame puslapyje originaliais jau minėtai parašais – A. Smetonos ir dar trijų atstovų, kurie buvo įgalioti pasirašyti šitą dokumentą.

– Tas dokumentas skiriasi nuo to dokumento, kurį Liudas Mažylis rado Vokietijoje, bet iš esmės jo paskirtis buvo tokia pati, pone A. Kasperavičiau?

A. Kasperavičius: Be jokios abejonės. Tai yra visiškai logiška, nes Vatikano XX a. pradžioje kaip valstybės juridinis statusas buvo neapibrėžtas: neturėjo tarptautinio pripažinimo, konfliktavo su Italija, bet vis dėl to tai buvo moralinis autoritetas. Buvo pasakyta, kad pripažinimo reikia palaukti priklausomai nuo to, kaip klostysis įvykiai. Tai buvo normalus diplomatinis atsakymas.

– Ar toje byloje radote tokį atsakymą? Kaip jis formuluojamas, pone Antanavičiau?

D. Antanavičius: Dar reikia pasakyti, kad mūsų tautos atstovai nerašė tiesiogiai popiežiui. Tas raštas apie kurį kalbame, jis yra adresuotas apaštališkajam nuncijui Bavarijoje, kuris rezidavo Miunchene Eugenio Pacelli, kad jis perduotų dokumentą Vatikano valstybės sekretoriui Pietro Gasparriui. Tas dokumentas pasirašytas kovo 24 d., bet į Miuncheną jį atvežė dar kiti mūsų atstovai kovo 27 d. Jis nebuvo siunčiamas paštu.

Vienas tų atstovų buvo kun. dr. Juozapas Purickis, jis įteikė tą dokumentą kovo 27 d. ir tą pačią dieną E. Pacellis rašo raportą P. Gasparriui ir siunčia šitą laišką su pridėtu originaliu dokumentu į Romą. Atsakymas beveik po trijų savaičių, balandžio 27 d. ateina į Miuncheną, ne tiesiai lietuviams. O pats atsakymas toks, koks jau čia buvo minėtas, kad bus atsižvelgiama į situaciją, kaip viskas klostysis.

– Įsivaizduokime tą situaciją, kaip gimė šis dokumentas? Atvažiuoja delegacija, deryboms su vokiečiais ir po pripažinimo fakto Berlyne rašo tą dokumentą ir kas buvo atvykę iš signatarų, tie ir pasirašė?

Jis supurtė mus, nes po jo atradimo viešoje erdvėje pasipylė daug nepagrįstos kritikos profesionaliems istorikams, kad jie nieko nedaro.

A. Kasperavičius: Delegacija, kuri vyko į Berlyną, buvo įgaliota visos tarybos, jie turėjo laisvę savo nuožiūra veikti. Kitas momentas, kad 1918 m. pavasarį sprendėsi Vilniaus vyskupo klausimas. Vilniaus vyskupija dar neturėjo savo vyskupo, jis atsiranda tik 1918 m. gruodį. Taigi 1918 m. pavasarį Lietuvos taryba su tuo pačiu J. Purickiu, J. Staugaičiu dėjo pastangas, kad naujuoju Vilniaus vyskupu taptų būsimasis palaimintasis Jurgis Matulaitis. Šiuo atveju tas kreipimasis į Vatikaną turėjo būti lyg sustiprinantis Lietuvos poziciją. Formuojasi Lietuvos valstybė, gavo Vokietijos pripažinimą, jo kreipėsi ir į Vatikaną, kartu norėdama sostinėje turėti savo vyskupą. Tai čia visas kompleksas problemų.

– Pone Antanavičiau, suprantu, kad šimtmetis yra tokia gera proga pasižiūrėti archyvus, pasikrapštyti Lietuvos istorikams ir atrasti simbolius?

D. Antanavičius: Taip, ir ponas L. Mažylis padarė gerą pradžią. Jis supurtė mus, nes po jo atradimo viešoje erdvėje pasipylė daug nepagrįstos kritikos profesionaliems istorikams, kad jie nieko nedaro. Mūsų tikslas juk nėra ieškojimas tų konkrečių dokumentų, tiesiog taip sutapo.

– P. Klimas prisiminimuose rašo apie tą dokumentą. Kaip P. Klimas galėjo jį matyti ir apie jį rašyti, jei jis jau buvo Vatikane?

A. Kasperavičius: Taryba įteikusi originalą nuncijui, sau paliko kopiją. Tai buvo normali to meto praktika. Nepamirškime kad 1918 m. pabaigoje, kai Augustinas Voldemaras suformuoja vyriausybę, P. Klimas tampa vienu Užsienio reikalų ministerijos viceministru, vėliau kurį laiką net tampa ministerijos valdytoju. Visi ministerijos dokumentai, susiję su diplomatija, užsienio politika buvo puikiai žinomi. P. Klimas turėjo puikią atmintį, domėjosi istorija ir vėliau rašydamas prisiminimus jis daug faktų pamini, tame tarpe ir šitą.

D. Antanavičius: Net ir kopijos mes neturime.

A. Kasperavičius: Mes išgyvenome Antrąjį pasaulinį karą, mūsų archyvai buvo išvežti.

– Kita vieta, kur dar reikėtų gerai paieškoti, – tai Maskva ir Peterburgas?

A. Kasperavičius: Ir tame pačiame Paryžiuje. Prancūzijoje vertimas taip pat buvo įteiktas, taip pat Londonas, Stokholmas. Dar tokių atradimų laukia ne vienas. Tai priklauso ir nuo sėkmės, ir nuo noro, ir nuo finansų.

D. Antanavičius: Mes paskaičiavome, kad jei norėsime eksponuoti šitas kopijas, tai vien trijų puslapių eksponavimas internetu kainuos 420 eurų, tai mokslininkų atlyginimas tiek „nepakelia“.