Radvilų šeimos palaikų perlaidojimo ceremonija kursto Lietuvos reformatų bendruomenės aistras. Susiskaldę reformatai pagarbą Radviloms atiduos atskirai.

Nesutaiko net kapas

Vilniuje, Radvilų rūmų salėje, kurioje Jonušo Radvilos laikais buvo rūmų koplyčia, vakar stovėjo sarkofagas su kasinėjant prieš keletą metų rastais Mikalojaus Radvilos Juodojo, Mikalojaus Radvilos Rudojo ir dar šešių giminės atstovų palaikais. Prie sarkofago išsirikiavo garbės sargyba, vilkinti prieš kelerius metus atkurtais autentiškais XIV a. kario šarvais. Vilniečiai ir sostinės svečiai šiandien dar gali pasinaudoti proga oficialiai atiduoti pagarbą vieniems galingiausių savo istorijoje didikų – Radviloms. Šeštadienį jie bus iškilmingai perlaidoti Dubingiuose.

Reformatų tikėjimo išpažinėjai ir puoselėtojai Radvilai amžinojo poilsio bus palydėti pagal evangelikų reformatų apeigas. Tačiau Lietuvos reformatų bendruomenei nepatikėta atlikti liturginių apeigų per iškilmingą Radvilų palaikų perlaidojimo ceremoniją.

Į dvi priešingas stovyklas pasidaliję ir nesutarimų draskomi Lietuvos reformatai neįstengia susitaikyti net prie jų tikėjimą į šalį atnešusių Radvilų kapo.

"Dvi bendruomenės neišsitenka prie vieno kapo. Mums buvo pareikšta, kad jei bus vieni, kitų nesulauksime. Pasakysiu jums savo nuomonę: jei Radvilai prisikeltų, jiems mažai nepasirodytų", – stebėjosi kasinėjimams Dubingiuose vadovavęs archeologas Albinas Kuncevičius.

Apeigos – skirtingu metu

Šiuo metu mūsų šalyje veikia dvi reformatų bažnyčios. Vienos dvasinis lyderis yra Algimantas Kvedaravičius, kitos – Rimas Mikalauskas. Religinės stovyklos įsikūrusios Vilniuje ir Biržuose.

"Valstybė vengia nustatyti, kuri bažnyčia yra tikra, nors pagal įstatymus galėtų tai padaryti. Tačiau Vyriausybė nusiplauna rankas, nes nenori pyktis nei su vienais, nei su kitais. Todėl oficialios Radvilų perlaidojimo apeigos vyks be dvasininko. Tačiau po to mes irgi atliksime savo procedūrą", – pasakojo prieš A.Kvedaravičiaus reformatų bendruomenę kategoriškai nusiteikęs vienintelis likęs gyvas Medininkų žudynių liudininkas, Vilniaus evangelikų reformatų parapijos klebonas Tomas Šernas.

Viena kitą neigiančios bendruomenės pagarbą Radvilų palaikams Dailės muziejaus Radvilų rūmuose irgi atiduos atskirai. Viena ketvirtadienio, kita – penktadienio vakarą.

Ilgai bijojo apsijuokti

Didikų kaukolės ir kaulai buvusios Dubingių evangelikų reformatų bažnyčios vietoje rasti 2004 m. vasarą, tačiau Vilniaus universiteto archeologai naujieną budriai saugojo, nes nenorėjo šios sensacijos pateikti neįsitikinę palaidotųjų tapatybe, kurią dabar vertina šimtu procentų.

"Archeologine prasme tai buvo neeilinis įvykis, tačiau bijojome apsijuokti. Tačiau dabar visos archeologų grupės vardu galiu pasakyti: mes radome Radvilas", – džiaugėsi A.Kuncevičius.

2004–2007 m. antropologų, istorikų, menotyrininkų ir archeologų bendromis pastangomis identifikuoti aštuoni Radvilų giminės atstovų skeletai: LDK kanclerio, Vilniaus vaivados ir Livonijos vietininko, Liublino unijos priešininko, faktiškai nevainikuoto Lietuvos karaliaus Mikalojaus Radvilos Juodojo, jo žmonos Elžbietos Šidlovieckos-Radvilienės, LDK kanclerio, Vilniaus vaivados ir didžiojo etmono Mikalojaus Radvilos Rudojo, jo sūnaus Mikalojaus Radvilos, Mikalojaus Radvilos žmonos Elenos Hlebovičaitės, Mikalojaus Radvilos (Mikalojaus Radvilos Rudojo vaikaičio), Jonušo VI Radvilos ir Anos Sobkovnos (Kristupo Radvilos Perkūno pirmosios žmonos).

"Radvilos būdavo palaidoti sarkofaguose ir laikomi kriptose, tačiau jų palaikai ne kartą buvo paslėpti. Šiuos palaikus radome vieno metro dydžio medinėje dėžėje pačioje garbingiausioje Dubingių bažnyčios vietoje – po altoriaus grindimis", – pasakojo A.Kuncevičius.

Radvilų palaikai galėjo būti paslėpti apie 1655 m., kai link Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės artėjo barbariška Maskvos kariuomenė.

Tarp vyriškos ir moteriškos lyties suaugusių individų nėra nei vaikų palaikų, nei jokių įkapių, o tai, kad palaikai apgraužti žiurkių, rodo juos anksčiau buvus sarkofage arba kriptoje.

Giminės mauzoliejus

Dubingių piliavietė yra bene didžiausia Lietuvoje, minima jau nuo XIII a., o nuo XVI a. čia buvo Radvilų rezidencija. Garsiausia šios giminės šaka, dar vadinama Dubingių-Biržų atšaka, čia turėjo pasistačiusi rūmus ir evangelikų reformatų bažnyčią, kurią XVII a. pradžioje siekė paversti savo giminės mauzoliejumi. 1621 m. Kristupas Radvila suremontavo bažnyčią, sutvarkė jos rūsius ir užsakė septynis sarkofagus savo giminės palaikams. Šių sarkofagų fragmentų – juodo marmuro gabalų su iškaltomis raidėmis – rasta kasinėjant kapvietes.