Mūsų tautos patriarchas Jonas Basanavičius, kaip rašė Adolfas Nezabitauskis knygoje "Jonas Basanavičius", laikė didelį vokiečių dogų veislės šunį – ištikimą savo šeimininkui, santūrų ir kartu bebaimį keturkojį draugą.

Šį dogą J.Basanavičius įsigijo po 1887 m. pasikėsinimo, kai bulgaras Aleksandras Zelionskis-Manoilovas, įtaręs anuomet Lom Palankoje (Bulgarija) gyvenusį J.Basanavičių buvus rusofilu, dviem revolverio šūviais jį sužeidė. Yra žinoma, kad viena kulka sutrupino mūsų tautos patriarcho alkūnės kaulą, o kita taip ir nebuvo rasta. Maža to, gydydamas ligonius, J.Basanavičius užsikrėtė šiltine ir labai sunkiai sirgo – 20 parų išgulėjo be sąmonės.

Po šių nesėkmių J.Basanavičių užgriuvo dar didesnė nelaimė – po poros metų mirė jo jaunutė žmona Gabrielė Eleonora Mohl, su kuria jis susipažino Prahoje ir penkerius metus laimingai gyveno drauge. Po žmonos mirties J.Basanavičius užsisklendė savyje, atsiskyrė nuo draugų, kasdien lankė žmonos kapą, kur jį visuomet lydėjo dogas. Šis šuo buvo ne tik J.Basanavičiaus sargas, bet ir tapo artimu skaudžią netektį patyrusio gydytojo bičiuliu.

Deja, J.Basanavičius neteko ir šio ištikimo keturkojo draugo – šunį kažkas nunuodijo. Tad neatsitiktinai J.Basanavičius savo gyvenimą Lom Palankoje vadino "mano Golgota".

Įdomus sutapimas – jaunutė J.Basanavičiaus žmona, kaip ir jis pats, mirė vasario 16-ąją. Ši istorinė Lietuvai data Basanavičių giminės medyje pasikartojo ir trečią kartą – vasario 16-ąją gimė J.Basanavičiaus brolio Vinco dukra Anelė.