J. Mickevičienė: „Gintaras rankas ir širdį šildo“

„Marginių“ salone atidaryta vyriausios amžiumi gintaro meistrės ir audėjos Juzefos Mickevičienės kūrybos paroda.

Juzefa Mickevičienė savo 87-ojo gimtadienio išvakarėse surengė šventę sau ir visai tautodailę branginančiai Klaipėdos bendruomenei – pakvietė į savo naujausios kūrybos iš gintaro parodą.

Visai nedaug laiko praėjo nuo iškilmių Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje, kai Juzefa Mickevičienė padovanojo šiai kultūros įstaigai 285 gintaro gaminius ir daugiau kaip šimtą įvairių audinių: juostų, rankšluosčių, lovatiesių. Dabar parodos stenduose vėl spindi dešimtys puikių kūrinių. Dešimtmečius praleidusi su gintaro gabalėliais rankose, meistrė Juzefa sako, kad šis „mūsų auksas“ pačią širdį šildo ir stiprina. Gal tai ir esąs jos žvalumo ir kūrybiškumo šaltinis.

- Mūsų mama nuo jaunumės buvo itin darbšti. Jos rankose visada degė koks nors darbas: rankdarbis, namų ruoša, švaros žygiai. O gintaras ją patraukė savo šiluma – kaip žaliava. Paėmė mama jų saują į rankas ir paleisti negali. Tėvukas sumeistravo gintarui apdoroti reikalingą įrangą, ir nuo tada mūsų mama su gintaru nebesiskiria, - papasakojo ilgaamžės meistrės dukra Vida Malakauskienė, Klaipėdos ir visos Žemaitijos tautodailininkų sąjungos pirmininkė.

J. Mickevičienė moka gražiai austi, nerti, megzti. Kai tik aptikdavo gražių Lietuvos šalelę šlovinančių žodžių, užsirašydavo ir būtinai įausdavo į tautines juostas – kad ateičiai liktų, kad žmogus į širdį įsidėtų. Dabar įpareigojo šitai daryti savo dukrą Vidą.

Parodos atidarymo šventinę nuotaiką lietuviškomis dainomis pakylėjo folkloro klubas „Šeimyna“.