– Jonai, ką matote dabar iš nešamų aukų? Kokia situacija?
– Mes dabar turime labai didelį privalumą – didelį rezervą. Šiuo metu yra sukaupta virš penkių milijonų eurų. Vadinasi, dabar galime veikti per daug nemąstydami – kažką pirkti ar vežti. Mes ką tik išvežėme mikriuką su poros šimtų tūkstančių vertės daiktais. Tačiau, deja, neabejotinai matau, kad karas greit nesibaigs, visko reikės dar labai ilgą laiką, bus dar daug skausmo. Pavyzdžiui, užvakar vienas mūsų draugas žuvo prie Černobylio užvažiavęs ant minos.
– O ko ukrainiečiams reikia čia ir dabar?
– Vakar mes išvežėme labai daug termovizorių, kad naktį būtų galima saugiai sėdėti. Taip pat išvežėme daug apsaugos priemonių, pavyzdžiui, liemenių. Dar ukrainiečiai prašo minų ieškiklių, nes Rusijos kariai, pasitraukę prie Kyjivo, labai tankiai užminavo aplinkines teritorijas. Mes kaip tik užvakar išvežėme 30 minų ieškiklių. Jie buvo labai laukiami.
Žmonės aukoja pastoviai – vienas vyras savo įmonės vardu paaukojo net 15 tūkst. eurų. Dabar, be jokios abejonės, tempai šiek tiek sulėtėję, jei lyginsime su karo pradžia, ir tai suprantama. Tačiau mes vis tiek raginame ir toliau įvairiais būdais prisidėti. Mūsų trumpuoju numeriu 1482. Tiesa, skambina labai daug žmonių. Įdomu tai, kad iš viso nuo karo pradžios, žmonės suaukojo jau daugiau nei 25 milijonus. eurų, o šią sekundę sąskaitoje – per 5 milijonus.
Mes svarstome galimybę įdiegti tokią skambučio paslaugą ir mūsų kaimyninėse Baltijos šalyse bei Skandinavijoje.
Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:
–Jūsų rankose kariniai žiūronai. Papasakokite daugiau apie juos…
– Šis daiktas kainuoja kelis šimtus eurų. Jie leidžia išdidinti vaizdą aštuonis kartus. Tai nepigus, tačiau labai reikalingas daiktas dabartinėmis sąlygomis.
– Dabar informacijos apie karą išties daug. Kokios naujausios žinios? Kaip ukrainiečiams sekasi laikytis?
– Mes ten turime savo tinklą žmonių – šnekamės, bendraujame. Kas liečia dabartinę situaciją Mariupolyje, žinokite, kaip tik neseniai gavau žinutę – jų stebėtinai sąlyginai geros nuotaikos! Nors Rusijos kariai skelbia, kad šį miestą užėmė, išties taip nėra. Žinoma, yra ir gedinčių mamų, tačiau dabar toje vietoje tvyro stipri karinė dvasia – eisime iki galo.
Dabar, be jokios abejonės, tempai šiek tiek palėtėję jei lyginsime su karo pradžia.
– Jonai, dar domina mūsų institucijų pagalba išvežant pagalbą. Ar susidaro kliūčių?
– Didžiausios problemos susijusios su Lenkija. Ji keičia taisykles, prašo įvairių dokumentų, kad būtų patikrinta per kažkokią jų ministeriją – nebūtinai gynybos. Tai kainuoja labai daug laiko, ir kas yra susidūręs su minėtais dalykais, puikai žino, kad ne viskas vyks pagal planą – tai tam tikras žaidimas.
Aš pats nemėgstu gilintis į tokius dokumentus, tačiau suprantu, kad to reikia ir turiu žmonių, kurie moka su jais dirbti.
– Kokią kertinę žinutę norėtumėte perteikti? Galbūt kažko dar nepasakėte?
– Pagrindinis dalykas yra vienas – mes (drauge su Ukraina – aut. past.) privalome laimėti šį karą. Galiu pasidžiaugti, kad užvakar praleidau vieną valandą su premjere Ingrida Šimonyte, mūsų nuomonės daugeliu klausimų sutapo, viskas bus gerai.
