Jomarkėlis – svetimšalių akims ir ausims

Pramogų laivas „Constellation“ vėl į Klaipėdą buvo atplukdęs margą minią turistų. Ta proga miesto Etnokultūros centras „ant bruko“ prie „Meridiano“ sutelkė tautodailės jomarklėlį.

Dar ant Biržos tilto ausį maloninio kūjo ir priekalo garsai. Taip skardeno šilutiškis kalvis Antanas, kaldamas uknolius pasagoms.

Turistų čia užsuko. Jiems per sudėtinga įsivaizduoti, kam ta pasaga ir koks jos santykis su arklio kanopa...

Afrikietiško gymio piliečiai abejingai žvelgė į kuklius prekystalius ir molio uzbonus. Bet užtat iš karto sukluso ir sužiuro, kai pasienyje ant scenos užgriežė „Senolių“ ansamblio muzikantai.

Tautodailininkės mažomis staklytėmis ant kelių audė juostas raštuotas, maigė molio gabaliuką – vaikiškam senoviškam žaisliukui lipdyti. Ir nulipdytų, jau „iškeptų“ – pirk nors visą krepšį.

Bitininkai siūlė ekologiško, sveiko medaus, aludariai – alaus, o išmoningas medžio drožėjas čia pat pasistatė klumpių skaptavimo varstotą. Jeigu nori - tegu sveteliai pabando, kad žinotų, kiek vyriško prakaito medinis (pats sveikiausias!) apavas kainuoja. Ir žaislų – medinukų, be jokio lako – buvo. Šie net iš tolimojo Skuodo atvežti.

Džiaugtis vasaros vėjais, dangumi, puikiai derančiais linais ir jų dirbiniais ragino visai šaliai šviečianti ir kviečianti skardžiabalsė folkloro saulutė iš sostinės Vilniaus – Gražina Kadžytė.

Sunku būtų prie tautodailės jomarkiuko prikibti, nes aplinkui – savi mieli žmonės, kad ir mažu krisleliu padedantys sustiprinti gerąjį šalies įvaizdį tolimų svetimšalių akyse. Pasitaikė, kad šį tą ir nupirko.