Misija: prakalbinti ir užfiksuoti

Muziejininkas Dionyzas Varkalis, tas neparankus sovietams išsišokėlis, kuris dar 1989 m. vasario 16-ąją per vieną pirmųjų mitingų Rainiuose partiniams šulams į akis drėbė apie čia pat raudonųjų galvažudžių įvykdytus protu nesuvokiamus nusikaltimus ir tada vietos laikraščių išvadintas "ekstremistu iš Klaipėdos", tais pačiais metais ėmėsi svarbios misijos.

Jis su būreliu bendraminčių važinėjo po Vakarų Lietuvą bei Žemaitiją ir skubėjo surinkti dar gyvų liudininkų pasakojimus apie pokario rezistenciją.

Taip susikaupė kelių šimtų valandų garso įrašų archyvas, kurio, kad ir kaip paradoksalu, šiandien, regis, niekam nebereikia.

D.Varkalis sugebėjo prakalbinti raudonųjų bolševikų aukas ir pogrindinio karo dalyvius, sugebėjo įtikinti juos nebijoti atskleisti pusšimtį metų slėptą tiesą, tarsi nujausdamas, kad okupacija tuoj baigsis ir reikia skubėti užfiksuoti tiesą iš pirmų lūpų.

Prieš akis atsivėrė nenusakomo masto tautos tragedija, persmelkta išdavysčių, intrigų, kankinimų, pažeminimo, visiško asmenybės sunaikinimo ir nevilties ašarų.

"Taip sužinojome apie Poškų šeimos tragediją. Poškutė, jaunėlė sesuo, dar buvo gyva, buvome pasiryžę ją prakalbinti, nes turėjome patikimų duomenų, kad tada ją dar paauglę enkavėdistai privertė išduoti savo brolį. Tačiau budeliai savo pažadų netesėjo. O brolio po to lemiamo vakaro ji niekada nebepamatė nei gyvo, nei mirusio", – dėstė D.Varkalis.

Kruvinas kelias į mišką

Poškų pavardė dažna Klaipėdos apylinkėse. Vienas jų buvo toks Pranas Poška ar Poškus, sovietų ordoms užgriuvus Lietuvą antrąsyk, jam buvo devyniolika.

Jaunuolis buvo nusižiūrėjęs merginą, ji buvo mokytoja ir vadovavo naujai iškeptiems kultūros namams jų kaime.

Per vienus šokius ją pašokdino kaimo kvaišelis, nedidelio proto žmogutis, kurių pasitaiko kiekvienoje bendruomenėje, neslėpęs nuoširdžių ir vaikiškų savo jausmų.

Mergina vaikinuko neatstūmė ir su juo pašoko, tačiau tuo labai užrūstino Praną.

Tas buvo tikras, kad mylimoji tyčia jį erzina. Ir nežinia kieno apsėstas, merginą žiauriai subadė peiliu, kūną paslėpė ir net jos tėvams nepasakė, kur jis yra. Tik žudynių vietoje žmonės vėliau pastatė kryžių.

Su šalies laisvės reikalais šis poelgis jokio ryšio neturi, bet po pietiečiams būdingo pasišvaistymo peiliais Pranui neliko nieko kito – tik kelias į mišką pas rezistentus.

Kas žino, kaip jis ten save pateikė, gal net gyrėsi nudėjęs "kolaborantę" – kultūros namų direktorę, bendrininkavusią su okupacine valdžia.

Kitaip tariant, Pranas prisijungė prie partizanų.

Tikėjimas gera pabaiga

Tada pokariu miške telkėsi, kas tik galėjo – ir nuo teisingumo dėl nusikaltimų sprunkantys kriminaliniai veikėjai, ir tikri kovotojai už Lietuvos nepriklausomybę, ir šiaip istorinių kataklizmų išsekinti asmenys. Savo vietą kuriam laikui ten rado ir Pranas.

Bet jo paties gyvenimas tarsi buvo nulemtas tos baisios klaidos, kai nutraukė nekalto žmogaus gyvybę.

Maža to, paskui Praną neilgai trukus į mišką išėjo ir jaunesnysis brolis Kazys. Tas tokiu būdu mėgino išvengti tarnybos Raudonojoje armijoje.

Šią skausmingą šeimos istoriją D.Varkalis įrašė 1989 m. Jam liudijo brolių Poškų sesuo. Moteris, pati patyrusi kankinimus ir valdžios panieką, pusšimčio metų istoriją pasakojo tarsi tai būtų nutikę vakar.

"Kazys pražuvo nekaltai, jis žuvo per vyresnįjį brolį Praną. Tas įkalbėjo neiti į kariuomenę. Kodėl taip darė, nežinau. O būtų atkentėjęs ir dar šiandien gyventų. Pranas pasidarė nebevaldomas, man pasakojo, kad patys miškiniai norėjo jį nušauti. Nežinau, kaip ten baigėsi, bet mane pasiekė žinia, kad jis nebegyvas. O Kazį paskui stribai suėmė", – trumpam stabtelėjo moteris.

D.Varkalis bandė išklausti, kas nutiko jaunėliui. Sesuo, tarsi pamiršusi, sakė, kad jį suėmė Rietave su dar trimis partizanais. Dionyzas pertraukė, sakydamas, kad jam pasakojo kitą suėmimo versiją, tačiau liudininkė laikėsi savo.

"Bet man žmonės sakė, kad jis gyvas. Ir kaimynė Zosė ne taip seniai jį matė. Jis jai sakė, kad kažkokiu viršininku dirba, bet mums negali rašyti laiškų, negali atvažiuoti. Nuo to laiko jau beveik 50 metų iš jo neturiu jokių žinių", – tokią savo pačios per ilgus metus įtikėtą istoriją porino moteris.

Sunkus pokalbis

Vis dėlto Poškus saugumiečiams į nagus pakliuvo tokiomis aplinkybėmis, kurių ne itin norima atsiminti.

"Mane irgi tardė nuolatos. Toks Šiaučenka ir Jankauskas, o Balčius mane saugodavo. Aš ten per tas apklausas vis negalėjau suprasti, ką aš tokio padariau, kad mane čia taip baisiai kankina, kaip kokią didžiausią nusikaltėlę. Ypač baisu būdavo naktimis. Jie bandė iškvosti, kur broliai, tikino, kad jei jie pasiduotų, patiems būtų geriau, bet vienas tuo metu jau buvo negyvas", – taip spaudžiama moteris pradėjo verkti.

Toliau D.Varkalio darytame interviu girdėti prašymas prisiminti, kaip jaunesnysis brolis buvo suimtas. Moteris tikino detalių neprisimenanti.

Tada Dionyzas paklausė, ar kartais prieš suėmimą jie nebuvo susitikę. Sesuo paneigė. Klausinėtojas neatlyžo, sakėsi turįs kitokių duomenų.

"Niekada nenešiau jiems maisto, kai jie pasitraukė į mišką. Nebuvau susitikusi prieš pat suėmimo dieną. Sakote, maistą atnešiau išvakarėse, iš kur aš jo galėjau gauti, kad pati neturėjau. Ką ten maisto, giminės net pernakvoti nepriimdavo. Sakė, kad bijo, nes mes su mama – iš banditų šeimos. Ir dabar dar žmonės visaip kalba", – tikino miške pražuvusių brolių sesuo.

"Čia niekas nieko neketina teisti. Mums reikia tik istorinės tiesos. Daugiau nieko. Mus domina tik tiesa. Mums neaišku, jūs nepasakote teisybės, jūs tikrai buvote susitikusi su broliu prieš suėmimą. Nebijokite, mes jums nenorime nieko blogo. Mes tik norime išgirsti iš jūsų teisybę. Suprantu, kad jums buvo labai sunku, kad jūs neturėjote kito kelio. Tai kas vis dėlto įvyko tą lemtingą vakarą?" – tokie D.Varkalio žodžiai užfiksuoti 1989 m. pokalbyje su Poškų seserimi.

Siaubinga šeimos tragedija

Regis, D.Varkalis moterį kažkaip įtikino. Ji sunkiai rinkdama žodžius pasakė, kad jai tada buvo vos 13 metų. Esą dabar ji elgtųsi kitaip. Pati galvotų savo galva, nieko neklausytų. Ką darytų kitaip, ko neklausytų?

"Tada mane saugumas įkalbėjo. Dabar nė už ką nepatikėčiau jų saldžiomis kalbomis. Mane užverbavo tie patys, kurie tardė. Jie sakė, jei noriu išpirkti brolio laisvę, jie turi paimti jį gyvą. Mano mama, dabar amžinatilsį, nuėjo pas tokią Šarkaitę, vėliau sužinojome, kad ji turėjo ryšių su saugumu. Jinai mamą pavaišino ir pasakė, kad aš ją aplankyčiau ir ji viską padės išspręsti. Ji mane smulkiai išklausinėjo. Nežinojau, kam ji dirba. Buvau labai jauna ir atvira. Prasitariau, kad artimiausiu metu susitiksiu su partizanais. Ji man davė butelį degtinės, kad jiems nuneščiau", – pasakojo moteris.

Paskui viskas vyko pagal NKVD scenarijų. Motina su dukra nuėjo pas sūnų ir jo bendrus į mišką, juos pasekė stribai. Visi pasivaišino dovanota degtine ir, pasak Poškutės, visi kietai užmigo. Daugiau ji nieko neatsimena.

"Atsibudau saugume. Man pasakė, kad mane veš į Vilnių atpažinimui. Tačiau, kai nuvežė, nieko neparodė, taip ir nesužinojau, ar jis gyvas, ar ne. Ir parvežė atgal. O jie mane tikino, jei nunešime tos degtinės, jis liks gyvas. Ir aš jos gurkštelėjau, ir mama. Tada suėmė keturis partizanus, tarp jų ir brolį. Saugumiečiai dailiai visus surinko be jokio šaudymo. Kada tai buvo? Tikslios datos neatsimenu. Tokie baisūs laikai", – apgailestavo moteris.

Kitaip tariant, sesuo sutiko galvažudžiams į nagus atiduoti savo brolį. Maža to, netgi padarė tai savo pačios rankomis.

Po šio įvykio tardymai ir persekiojimai baigėsi. Tačiau jokių žinių apie jaunėlį niekada nebuvo.

"Mama nieko nežinojo, iš kur aš tos degtinės gavau, ir kad aš kalta dėl to, kas nutiko broliui ir kitiems. Bet man tie saugumiečiai pažadėjo, kad jų pagailės. Geriau būčiau tą butelį į akmenį sudaužiusi. Man dabar viskas atrodo kaip sapnas", – pagaliau baisius pusę amžiaus širdyje nešiotus išgyvenimus išliejo moteris.

Tokių pokario istorijų buvo šimtai. Apie seserį, išdavusią savo brolį priešams, tik viena jų.

Tokią "laisvę" ir "naujas vertybes" prieš 76 metus Lietuvai atnešė ir bruko moraliniai išsigimėliai iš Rytų.