Maždaug panašiu metu Vilniuje ir Kaune Jonas Noreika-Generolas Vėtra ir buvęs laikinosios vyriausybės ministras pirmininkas Kazys Škirpa buvo susieti su žydų žudynėmis Lietuvoje. Žydų tema labai jautri, ji sekama ir Vakaruose, ir Rytuose. Vieni stebi, ar Lietuva pajėgi įvertinti savo praeities kaltę, o kiti ta kalte sumaniai naudojasi.

Taigi J. Noreikos-Generolo Vėtros praeitis – nacių konclageris Štuthofe ir sovietų įvykdyta mirties bausmė KGB rūsyje, žmonių, išpažįstančių vakarietiškas vertybes, įsitikinimas ir padorumas bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) išteisinamasis nuosprendis. Kaip nepasiklysti?

Vienas iš Socialistinio liaudies fronto ir organizacijos „Pasaulis be nacizmo“ aktyvistų Giedrius Grabauskas spalio pradžioje rašė:

„...Lietuva ir vėl atsidūrė svarbioje kryžkelėje. Turime apsispręsti: ar garbinti nacistinius nusikaltėlius – visus tuos „vėtras“, „velnius“, „vampyrus“, „vaidevučius“ ir panašius personažus? Ar pagerbti tikrus didvyrius – darbo žmonių teises gynusius bei prieš fašizmą kovojusius L. Girą, A. Venclovą, J. Vildžiūną, V. Vildžiūną, J. Vitą, I. Dembą, D. Todesą, A. Bulotą, V. Montvilą, J. Garelį, K. Didžiulį, M. Melnikaitę, A. Šiaučiūnaitę, I. Meskupą, J. Baltušį ir kitus patriotus?“ (Giedrius Grabauskas, 2015 10 13 „Laisvas laikraštis“).

Praėjus kelioms dienoms, septyniolika visuomenės veikėjų, tarp jų Leonidas Donskis, Romas Sakadolskis, Sergejus Kanovičius, Tomas Venclova, Justinas Žilinskas, paprašė prezidentės Dalios Grybauskaitės atšaukti dar prezidento Algirdo Brazausko pasirašytą dekretą dėl Jono Noreikos-Generolo Vėtros apdovanojimo Vyčio Kryžiaus I-jo laipsnio ordinu.

Yra reikalaujančių nuimti nuo Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos 1997 m. vasarį pritvirtintą atminimo lentą. Dabar, po aštuoniolikos metų, reikalaujantys panaikinti J. Noreikos atminimo įamžinimą tvirtina, kad jis ėjo Šiaulių apskrities viršininko pareigas, kolaboravo su nacių okupantais ir prisidėjo prie žydų genocido.

„Jis dalyvavo genocido procese. Dalyvavo taip, kad vykdė nacistinės administracijos nurodymus, skirtus suvaryti žydus į getą, paimti jų turtą, vėliau tą turtą išdalinti kitiems žmonėms“, – teigia MRU tarptautinės teisės profesorius, pasirašęs kreipimąsi į prezidentę, dr. J. Žilinskas.

Kapitonas J. Noreika tarnavo Nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje, 1940 m. priešinosi sovietų okupacijai.

Prasidėjus karui, 1941 m. dalyvavo Birželio sukilime. Anot Gyventojų genocido tyrimo centro, J. Noreika Plungės apylinkėse organizavo kovotojų grupę, vadovavo Telšių apskrities Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) organizacijai. Lietuvos laikinosios vyriausybės vidaus reikalų ministras Jonas Šlepetys J. Noreiką paskyrė Šiaulių apskrities viršininku.

Anarchizmo istoriku, judėjimo „Antifa“ aktyvistų, valkatavimo ir elgetavimo ekspertu prisistatantis šiaulietis Evaldas Balčiūnas savo straipsnyje tvirtina, kad J. Noreika – žydšaudys. Į straipsnį tuojau sureagavo Rusijos, Izraelio spauda. Savo tiesą E. Balčiūnas grindžia remdamasis Plungės komendantūroje dirbusio Aleksandro Pakalniškio knyga bei dienraščiu „Der Spiegel“.

„Man nekyla abejonių, kad jis tai padarė. Vienas dalykas, jis buvo LAF aktyvistas ir vadas tiek Plungėje, tiek Telšiuose, tuo metu, kai buvo nužudyti žydai. Šitos organizacijos neabejotinai prie to prisidėjo. […] Šiaulių apskrityje yra nepaneigiami įrodymai, kad jis yra pasirašęs įsakymus, persekiojančius žydus. To užtenka pasakyti, kad jis nėra didvyris. Jis yra žmogus, labai smarkiai nusidėjęs to krašto žmonėms“, – tikina straipsnio apie J. Noreiką autorius E. Balčiūnas.

Straipsnis „Spiegel`yje“, kaltinantis J. Noreiką „organizavus ir vykdžius Plungės gyventojų žydų žudynes“, pasirodė 1984 m., jį parašė iš Lietuvos kilęs buvęs Raudonosios Armijos karininkas Leonidas Olšvangas. Tuo metu E. Balčiūno cituojamas A. Pakalniškis savo prisiminimų knygoje, išleistoje Jungtinėse Valstijose, pasakoja, kaip 1941 m. liepos 12–13 dienomis Plungėje žydai buvo suvaryti į sinagogą ir sušaudyti.

„Iki tų skerdynių kelias dienas aš dirbau Plungės komendantūros raštinėje. Komendantu buvo kapitonas Noreika. Buvo ir daugiau lietuvių karininkų. [...] Iš vokiečių kariuomenės Plungėje tada buvo tik du mizernai atrodą kareivėliai. [...] Vienas iš tų kareivėlių atėjo į komendantūrą ir, truputį drebėdamas iš susijaudinimo, paklausė komendantą:

– Ką jūs žadate daryti su tais sinagogoje uždarytais žydais?

– Aš jau daviau įsakymą visus iki vieno sušaudyti, – atsakė lietuvis komendantas kapitonas Noreika.“ (A. Pakalniškis, „Per dvidešimtąjį amžių“, psl. 119)

Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro ekspertas, tyrinėjęs J. Noreikos veiklą, tvirtina, kad E. Balčiūno straipsnyje išdėstytuose įvykiuose J. Noreika nedalyvavo.

„Jisai komendantu tikrai nėra buvęs, o komendantu yra buvęs Povilas Alemas, o prieš jį dar 2 dieneles greičiausiai buvo kpt. Lipčius. [...] Ne, jisai tikrai neįsakė šaudyti žydų, ir tuo galima įsitikinti, panagrinėjus baudžiamąsias bylas asmenų, kurie buvo nuteisti už dalyvavimą masinių žudynių operacijose, kurios vyko ties Kaušėnų kaimu 1941 m. liepos 12–13 dienomis“, – teigia Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro tyrėjas dr. Alfredas Rukšėnas.

Beje, A. Pakalniškis toje pačioje memuarų knygoje aprašo ne tik kapitoną J. Noreiką, esą į mirtį siuntusį žydus, bet ir savo paties požiūrį į nacių vykdytą politiką žydų atžvilgiu.

„Kita didelė vokiečių viešpatavimo nauda Lietuvoje būtų ta, kad galutinai ir radikaliai būtų apvalytas mūsų kraštas nuo žydų. Niekas negali nuneigti, kad žydų problema Lietuvoje egzistuoja. Žydai yra skaudulys Lietuvos kūne. Tautininkų valdžia bandė šitą skaudulį gydyti vaistais, švelniu būdu, per „Verslą“ ir verslininkus. Vokiečiai tą ligą gydo pačiu tikriausiu būdu – operacija. Jie išpjauna tą skaudulį, pašalina jį. Belieka užgydyti likusią žaizdą“ (A. Pakalniškis, „Per dvidešimtąjį amžių“, psl. 114).

J. Noreikai kaltinimus metantį straipsnį E. Balčiūnas parašė 2012 m. vasarį.

Šių metų vasarą apžvalgininkas Rimvydas Valatka savo komentare apie J. Noreiką-Generolą Vėtrą taip pat remiasi L. Olšvango straipsniu „Der Spiegel“ ir A. Pakalniškio knyga.

Paklaustas, ar skaitė knygą, R. Valatka sakė: „Tikrai neskaičiau. Jūs domitės, kas buvo generolas Vėtra? Jis buvo vokiečių kolaborantas. Jeigu jūs pasakysit, kad J. Noreika veikė prieš vokiečius, būdamas šitose pareigose, tai jūs pasakysit didžiausią nesąmonę.“

J. Noreiką 1943 metų vasario 23 d. areštavo ir išvežė į Štuthofo koncentracijos stovyklą gestapas. Laida „Savaitė“ gavo kai kuriuos dokumentus iš J. Noreikos asmens bylos Štuthofo koncentracijos stovykloje. SS štandartenfiurerio Karlo Jagerio, tuo metu ėjusio Lietuvos generalinės srities saugumo policijos vado pareigas, nutartyje dėl J. Noreikos rašoma:

„Noreika Jonas, g. 1910.10.8, Šukioniuose, Pakruojo rajone, Šiaulių apskrityje, Šiaulių apskrities viršininkas, vedęs, 1 vaikas, tautybė lietuvis, Romos katalikas, gyvena Šiauliuose, Vilniaus g. 265, buvo lietuvių pasipriešinimo judėjimo lyderis ir ypač ragino priešintis Reicho komisaro paskelbtai lietuvių liaudies mobilizacijai. Saugumo policijos bei saugumo tarnybos vado Baltijos šalyse įsakymu ir suderinus su vyresniuoju SS bei policijos vadovu, perduotas į vokiečių Reicho koncentracijos stovyklą iki atskiro nurodymo.“

Kaltinantys J. Noreiką-Generolą Vėtrą kolaboravus su vokiečiais, remiasi Lietuvos gyventojų ir rezistencijos tyrimo centro direktorės Birutės Burauskaitės aiškinamuoju raštu, kuriame esą išdėstyti faktai, jog „Jonas Noreika nacių okupacijos metais glaudžiai kolaboravo su okupantais.“

„Jo šitame pasirašytame rašte buvo labai aiškiai pasakyta, kad Šiaulių apskrities komisaras įsakė tą ir tą padaryti. Tai nėra jo įsakymas. Tai nėra Noreikos įsakymas, kaip apskrities viršininko“, – sako Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinė direktorė Teresė Birutė Burauskaitė.

„Žydų getoizacijos procesas Šiaulių apskrityje prasidėjo 1941 m. liepos antroje pusėje, t. y. tuo metu, kai jisai dar nebuvo Šiaulių apskrities viršininku ir tuo metu jau buvo įsteigti Šiaulių ir Žagarės getai“, – teigia dr. A. Rukšėnas.

J. Noreika Štuthofe kalėjo daugiau nei dvejus metus, 1945  m. rudenį grįžo į Vilnių, įsidarbino Mokslų akademijoje teisininku. Netrukus įkūrė Lietuvos Tautinę Tarybą. Jos aktyvistai planavo sukilimą prieš sovietus: buvo kuriamos karinės apygardos, ryšių su jomis sistema.

Tačiau 1946 m. kovą J. Noreiką suėmė sovietų saugumas, karinis tribunolas nuteisė jį myriop. Bausmė įvykdyta KGB rūsio patalpoje, J. Noreika palaidotas Vilniuje, Tuskulėnų dvaro kieme, jo kūnas neatpažintas iki šiol. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) reabilitavo J. Noreiką beveik prieš ketvirtį amžiaus – 1991 metais, nes jį už dalyvavimą pogrindyje buvo nuteisęs okupacinis sovietų teismas. Prieš porą savaičių LAT apie šitą savo sprendimą priminė Mokslų akademijos bibliotekai adresuotame laiške.

„Jeigu mes esame teisinė valstybė ir LAT yra reabilitavęs J. Noreiką dar 1991 metais, kodėl tik šiandien staiga kažkas pabunda ir sako: kodėl tas žmogus buvo reabilituotas? Tai jūs ginčijate LAT sprendimą? Ar atsirado kokių nors naujų duomenų? Nei to, nei to neatsirado“, – tikina DELFI.lt apžvalgininkas Ramūnas Bogdanas.

--

Praėjusią savaitę Vilniaus mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka paskelbė, kad nenuims J. Noreikos-Generolo Vėtros atminimui skirtos memorialinės lentos, o Kauno savivaldybė apsisprendė neatsižvelgti į siūlymus panaikinti Kazio Škirpos vardo gatvę.

LRT TELEVIZIJOS laidoje „Savaitė“ lankėsi Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos profesorius Valdas Rakutis.

– Pone profesoriau, istorijos perrašymas, kažkokių istorinių faktų menkinimas, pasididžiavimo savo istorija niekinimas, žinomų žmonių, atskirų institucijų, atskirų veikėjų ir netgi Lietuvos kariuomenės karininkų menkinimas – ar mes galime šioje vietoje kalbėti apie tai, ar čia yra tokių požymių?

– Be abejonės, kad yra. Kodėl yra puolami konkretūs šitie žmonės? Todėl, kad žmonės šiandien ir praeityje turi tam tikrus pavyzdžius, vertus jais sekti. Ir jeigu yra įrodoma, kad mums svarbūs didvyriai, jokie didvyriai, o jie yra žydšaudžiai ar dar kokie nors, tai tada iš tikrųjų žmogų apima toks jausmas, kad visa tos valstybės praeitis yra „skysta“, kažkokia suteršta. Tokiu būdu jis jaučiasi pakankamai silpnas. Šita schema yra labai gerai naudojama ir labai dažnai valstybių vadovai, kariuomenių vadai yra bandomi diskredituoti. Ypač karo metu, yra sakoma, kad jie nepajėgūs, kad jie daro klaidas, ir tada, žinoma, susilpnina žmonių atsparumą informacinėms atakoms, ir jie pradeda save neaišku, su kuo, asocijuoti. Tai čia matosi toks akivaizdus, kryptingas puolimas, ir, manau, kad reikėtų visiems labai atsargiais būti su visais pareiškimais, neturint aiškių daiktinių įrodymų, nes šito žaidimo tikslas nėra nei žydai, nei žydšaudžiai. Tikslas yra – lietuvių tautos savigarbos menkinimas.

– Tai, vadinasi, ir žydų tema pasirinkta neatsitiktinai, nes ji ganėtinai jautri lietuviams yra, ir „karo po karo“ tema, žaliųjų partizanų tema taip pat yra neatsitiktinė?

– Kodėl partizanų tema tokia svarbi? Todėl, kad „gražiam“ 1940 metų įstojimui į Sovietų Sąjungą labiausiai trukdo šitas partizaninis judėjimas, kuris rodė, kad tauta nesutiko, nenorėjo ten eiti, kad ji kovojo. Ir todėl reikia juos kažkaip diskredituoti, sumenkinti, nustumti, ir tada tas 1940 metų „gražus“ įstojimas į SSRS vaizdelis pasidarys visiems aktualus, ir žmonės pagalvos, gal iš tikrųjų mes patys ir įstojom į tą Sovietų Sąjungą. Šitas karas trukdo bendrai koncepcijai, todėl jį reikia menkinti, stumti, diskredituoti. Tai vis dėlto yra svarbus mūsų kariuomenės tapatybės elementas. Ir karinių dalinių istorijoje, ir kasdienėse ceremonijose tie partizanai vadina didelį vaidmenį. Štai generolo Jono Žemaičio karo akademijai generolas Jonas Žemaitis yra svarbus. Ir aš visai nenustebčiau, jeigu vargšas J. Žemaitis irgi taptų kokiu nors blogiečiu, tam kad sumenkintų kariūnų pasitikėjimą savo lyderiu.

– Ar tokiu atveju mes siunčiame kokią nors žinią – ne tik  čia tarpusavy aiškindamiesi santykius vieni su kitais, kuris teisus, bet ir už valstybės ribų?

– Tai, žinoma, kad kaimynai žiūri į tas mūsų diskusijas ir jie įvairiai vertina. Pavyzdžiui, vakariečiams yra labai svarbus klausimas, ar lietuviai sugeba pasimokyti iš šitų įvykių, ar jie moka pripažinti kaltę, ar jie yra tų vakarietiškų vertybių nešėjai? Ir jie būtent tokiu požiūriu ir vertina lietuvius. Ir tie žmonės, kurie susiduria su tuo vakarietišku vertinimu, jiems atrodo – daugiau muškimės į krūtinę, daugiau prisipažinkime, nes nuo to mūsų autoritetas Vakaruose tik išaugs.

Bet reikia labai atsargiai su tokiais dalykais elgtis. Ir aš kartais galvoju, kad mes kartais per daug nuolaidžiaujame. Manydami atrodysią gražesni, mes sumenkiname save tiek Rytų, tiek Vakarų akyse. Aš manyčiau, kad pavyzdys būtų Povilo Plechavičiaus atvejis. Tarpukario karininkijai tai buvo pavyzdys Nr.1, be jokios abejonės. Atsiminimus skaitant, tas akivaizdu. Dabar jis yra sumenkintas, ir tada visa ta tarpukario karininkija, kuri orientavosi į Povilą Plechavičių, ji atrodo kažkokia neaiški – sukilimus organizavo, perversmus, neaišku, kuo užsiėmė. Ir tada tas tarpukario karininkijos teigiamas įvaizdis, kuris bendrai yra mūsų visuomenėje, pradeda šlubuoti, darytis neaiškus, susimaišo baltos ir juodos spalvos, atsiranda kažkoks molis. Tai šita veikla mums yra pavojinga, ir mes turime suprasti, kad prieš save pačius turime būti teisingi. Ir tada nusipelnysime pagarbos tiek tarp savo piliečių, tiek ir užsienyje.

– Pasakykite, prašau, kas tą molį minko?

– Tai yra jėgos, kurios suinteresuotos Lietuvos valstybės silpninimu. Be jokios abejonės, dalis tų jėgų yra į Rytus nuo Lietuvos. Ir čia mes matome ir daugiau scenarijų, kurie yra bandomi įtvirtinti. Bet taip pat užtenka ir vidaus žmonių, kurie turi įvairias motyvacijas. Kaip jau ne kartą teko kalbėti, Lietuva – ne tik partizanų ir tremtinių kraštas, bet taip pat ir tų žmonių, kurie buvo viso naujo režimo bendradarbiai. Ir jų šaknys yra visai kitokio pagrindo, mes turime tą puikiai suprasti: taigi, buvo ir stribai, buvo ir NKVD bendradarbiai, ir visi kiti. Mes šitų žmonių neturime visiškai nurašyti ir pasakyti, kad jie staiga pasikeitė, ir jų praeitis kokia nors kitokia pasidarė.

Žmonių požiūrius labai dažnai lemia konkreti jų šeimos istorija. Tai mes turime to nebijoti, bet turime žiūrėti tiesos. Ir labai žiūrėti, kad neapkaltintume žmonių be jokio tikro pagrindo, jeigu mes visus dabar dirbtinai nutepsime juodai, tai tada teks orientuotis į Komunistų partijos iškeltus didvyrius, kuriuos mes dar gerai prisimename.