Kaip visa tai veiktų papasakojo Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamento direktorius Virginijus Vitalijus Vilkelis.

– Ar mobilizacija veiktų tik įsiveržus priešui, ar dar tik matant tam tikras grėsmes?

– Kad geriau suvoktume terminą mobilizacija, reikėtų pasižiūrėti į istoriją. 1939 m. Lietuvoje buvo skelbiama mobilizacija, kuomet be karo padėties kariuomenei reikėjo sutelkti papildomus transporto priemonių, vežimų, arklių resursus. Kadangi tada reikėjo internuoti 14 tūkst. Lenkijos kariškių bei pabėgėlių, reikėjo valdyti srautus ir juos aprūpinti. Kariuomenė neturėjo tokių resursų. Mobilizacija yra instrumentas, teisinis režimas, kuris įgalina sutelkti tam tikrus poreikius. Taip ir dabar, mobilizacinis režimas skelbiamas tada, kai šaliai gresia ginkluoto užpuolimo grėsmė. 1990 m. buvo savimobilizacija, kai mes be jokių teisinių reglamentų rinkomės į budėjimus. Žmonės buvo paskirstomi, vežami į vieną ar kitą objektą.

Mobilizacijos departamentas egzistuoja 20 metų. Mobilizacijos sistema buvo kuriama. Visuomenei tiesiog nebuvo poreikio žinoti, nes nebuvo tokių situacijų. Dabar mes išeiname į visuomenę, nes norime užpildyti tą nežinios nišą. Žinia visada buvo duodama funkcinėms auditorijoms: savivaldybėms, ministerijoms, institucijoms. Mobilizacija yra paremta institucijų persiorientavimu. Šioje vietoje mes ir esame išgryninę reformos išdavoje gyvybiškai svarbias funkcijas. Jei valstybė turėjo devyniolika gyvybiškai svarbių funkcijų, tai mes perėjome prie šešių gyvybiškai svarbių funkcijų. Valstybės gynybos planas irgi remiasi ant tų strateginių sričių, kurios remiasi į mobilizacinę sistemą.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Paprastą gyventoją, išgirdus žodį mobilizacija, ištiktų išgąstis. Į kokias grupes gyventojai būtų suskirstyti ir ką kiekviena iš tų grupių turėtų daryti?

Kadangi mes esame demokratinė valstybė, demokratinėje valstybėje neegzistuoja visuomenės mobilizacijos terminas.

– Gatvėje paklausus, ką reiškia mobilizacija, sakytų, kad tai yra šaukimas į kariuomenę. Karo prievolės įstatymas kalba apie iki 60 metų vyriškių pakvietimą į karinę tarnybą mobilizacijos metu. Pirmoje eilėje eitų 5 metus atitarnavę, 10 metų atitarnavę. Tačiau vyriškiai iki 60 metų taip pat papuola į tą rezervą. Kita dalis – civilinis mobilizacinis personalo rezervas. Tos institucijos, kurios turi valstybės gyvybiškai svarbias funkcijas, per valstybės mobilizacines užduotis turi atlikti savo darbą kritinėje infrastruktūroje, gyventojų poreikių tenkinime, viešajame saugume. Tas personalas yra įvardintas ir tie žmonės pasirašytinai yra supažindinti, kad jų fronto linija bus jų darbo vieta. Tų kompetencijų žmonių negalima pakeisti kitais žmonėmis. Šiuo metu Lietuvoje turime apie 60 tūkst. tokių žmonių.

– Ar pakanka tų 60 tūkst.? Kaip gyventojams suprasti, kuriai grupei jie turėtų priklausyti?

– Jie jau priskirti. Kadangi mes esame demokratinė valstybė, demokratinėje valstybėje neegzistuoja visuomenės mobilizacijos terminas. Mes telkiame visuomenę. O telkimas vyksta per bendruomenes, per savanorystes. Šiuo atveju mes raginame visuomenę burtis prie nevyriausybinių organizacijų veiklos. Už besiginančio kario apie 15 asmenų turi jį palaikyti. Dabar Lietuvoje daug susibūrusio jaunimo, kurie pina maskuojančius tinklus, lieja žvakes. Mobilizacijos įstatyme esame numatę būtinuosius darbus. Jei reikės kasti apkasų, eisime kasti apkasų.

– Ar nebus galimybės atsisakyti?

– Visada yra galimybė atsisakyti. Atsižvelgiama į žmogaus fizines aplinkybes, gebėjimus. Konstitucijoje turime įrašytą pareigą, prievolę ginti valstybę. Visi turime prisidėti. Mobilizacija ir civilinis pasipriešinimas kalba ne apie slėptuves, o kur aš galiu ateiti ir prisidėti.

– Turite platformą „Mobilizacijos mokykla“. Ar ten galima rasti informacijos? Ko mokote gyventojus ten? Galų gale, ko patys gyventojai tikisi iš jūsų? Gal būna kokių nesusipratimų?

– „Mobilizacijos mokykla“ yra vienas iš mūsų projektų, kur galima gauti informaciją. Būtų blogai, jei informacijos nebūtų aplamai. Dabar informacijos tiesiog apstu. Vedama labai daug pratybų, į kurias galima patekti. Vyksta daug renginių. Paprasčiausiai reikia domėtis. „Mobilizacijos mokykla“ yra vienas iš instrumentų. Mes pasakojame apie valstybės veikimą mobilizacijos teisinio režimo metu, apie priimančios šalies paramą. Mes gintumėmės ne vieni, o su sąjungininkais. 90 proc. Norvegijos gyventojų įtraukti į priimančios šalies paramos paslaugų tiekimą. Logistinis darbas taip pat reikalauja daug rankų. Vienas dalykas surinkti paramą ir krovinius, tačiau reikia ir nuvežti, pristatyti, paskirstyti. Reikės labai daug rankų. Svarbu, kad mes esame sukūrę tokius instrumentus ir segmentiškai treniruojamės. Labai svarbu pažymėti, kad nepersūdytume neskleistume panikos su ta informacijos sklaida. Reikia elgtis blaiviai ir racionaliai.