„Kai ateis ruduo, pasirodys pirmosios šalnos – žilosios bobutės arba žilosios tetulės – kurios pakąs medžių lapus, medžių labai nusidažys įvairiomis spalvomis, pradės kristi, tada, po to atšalimo, po tų šalnų, jei ateis gražių, šiltų, ramių orų savaitė, tuomet ir galėsime sakyti, jog sulaukėme bobų vasaros“, – taip sąlygas, būtinas ateiti bobų vasarai apibūdina etnologė Gražina Kadžytė.

Ji priduria – bobų vasara gali ateiti, bet gali ir neateiti. Būtent tokia ji ir yra – nenuspėjama bei nesivadovaujanti jokiais skaičiavimais. Vis dėlto, nors sudėtinga įžvelgti tam tikrų dėsningumų, tai ne tik netikėtai sugrįžę gražūs orai.

Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos Klimatologijos skyriaus vedėjas Donatas Valiukas paaiškina šio reiškinio klimatologines priežastis: „Bobų vasara yra tam tikra cirkuliacija. Kai Azorų salų, kurios yra Atlanto vandenyne, į vakarus nuo Portugalijos, kur visą laiką vyrauja aukšto slėgio sritis, anticiklonas pasislenka į Europą ir pasiekia Lietuvą, įsivyrauja šilti, ramūs, giedri orai. Būna ir metų, kai pasitaiko net keletas tokių atšilimų, nulemtų būtent to Azorų anticiklono.“

Specialistas priduria, kad bobų vasara būdinga ne tik Lietuvai, nes anticiklonas paliečia didžiąją žemyno dalį. „Šiaurinis anticiklono guburys pasiekia Lietuvą ir dar nusitęsia į rytus. Tai didelio masto procesas, paliečiantis didžiąją dalį Europos“, – sako D. Valiukas.

Skirtingose šalyse bobų vasara vadinama skirtingai. Čekijoje tai – voratinklių vasara, Latvijoje – atvasara, Italijoje ir Prancūzijoje – švento Martyno vasara. Lietuviško pavadinimo kilmė turi keletą versijų.

„Tai – nebe mergų vasara. Viskas tapatinama: pavasaris su vaikyste, vasara su jaunyste, ruduo – su žmogaus brandos metais, žiema – su gilesne senatve. Vasara praėjo, todėl tai jau ne jaunimo, bet brandesnių žmonių laikas. Ištekėjusios vyresnio, brandesnio amžiaus moterys jau yra bobos, bobutės. Dabar mes tą žodį suprantame lyg pajuokavimą, „boba“ yra garbingas vardas iš senesnių laikų“, – tvirtina G. Kadžytė.

Jos aiškinimu, boba buvo dievybė, globojanti derlių. Be to, senojoje matriarchato visuomenėje, buvo genčių pramotės. Pasak G.Každytės, būtent iškiliausia ir pati gerbiamiausia pramotė buvo vadinama boba. Ji taip pat priduria, kad seniau bobų vasara buvo tapatinama su bulviakasiu. Tiesa, pastarasis būdavo gerokai vėliau nei šiais laikais, dažniausiai spalio pradžioje.

„Bulves dažniausiai kasa moterys. Tai toks moteriškas darbas. Jei saulutė ir gamta padovanoja bulvių kasėjoms šiltas savaites, jos labai džiaugiasi“, – sako G. Kadžytė.

Būtent įvairiems lauko darbams nudirbti ir būdavo išnaudojamos šiltos bobų vasaros dienos, nes kitokių tradicijų negalėjo būti dėl šio reiškinio nenuspėjamumo. Vis dėlto, pasak G. Kadžytės, atskaitos tašku tapdavo ne tik bobų vasara, bet ir rudens lygiadienis.

„Diena susilyga su naktimi ir tai yra paskutinioji rugsėjo dekada – rugsėjo 20–22 d. Tai lygiadienis, kurį globoja 21 d. globėjas Matas, Mataušas. Nuo Mataušo ir vanduo, ir žemė užaušo, tai Mataušas paskubina žmones nuimti derlių. Po to tik lieka nukasti paskutines vėlyvąsias bulves, nukirsti kopūstų galvas ir tada prasideda darbas namuose – viskas dedama į aruodus, kopūstai, rasalas raugiamas, ruošiamasi ilgam rudens ir žiemos metui“, – aiškina G. Kadžytė.

Galiausiai, kaip sako etnologė, svarbu klausyti gamtos, o ne kalendorių leidėjų, bei tikėtis, kad bobų vasara tikrai ateis.