– Kodėl verta keliauti po Lietuvą?

– Dauguma mėgsta keliauti arba po Lietuvą, arba po užsienį, bet nereikia to supriešinti. Manau, kad, jei yra tas genas ar cinkelis, gali keliauti ir ten, ir ten, be konkurencijos. Bet vasarą stengiuosi mažiau keliauti į užsienį, nes Lietuvoje turime vos kokias tris savaites tikrai šiltų orų – verta pasivažinėti čia.

– Esate interaktyvaus žemėlapio sumanytojas. Galima pagalvoti, kad apie Lietuvą viską žinote.

– Ne, visai ne. Pagal išsilavinimą aš politologas, dirbu komunikacijos srityje. Kelionės po Lietuvą ir užsienį yra mano hobis, kuris išaugo į kažką daugiau. Daugelyje vietų pats esu nebuvęs, nors apvažinėjau visus rajonus. Taigi žemėlapį kaupiu ir savo tikslais, kad nuvažiuočiau pats. Man toli iki geografo ar istoriko. Esu informacijos apdorotojas ir komunikatorius tarp objektų, nemokančių apie save kalbėti, ir žmonių, nemokančių ar nenorinčių rasti informacijos.

– Ar dar yra Lietuvoje vietų, kurios nustebintų?

– Kai keliauji, pavyzdžiui, Norvegijoje, aukšti kalnai nestebina. Kai Lietuvoje atvažiuoji prie Skalviškių olos, ji – įdomus ir stebinantis objektas. Nors Europos šalių kontekste gali būti juokinga. Tokių objektų daug, jie keičiasi. Gamta nesikeičia, bet dvarai, bokštai, takai kyla arba griūva, taigi galima nustebti.

– Kokius objektus galėtumėte išskirti?

– Tai sunkiausias klausimas – išskirti objektus, kurie nenuvalkioti, įdomūs ir pan. Jei tai įdomus objektas, jis jau patekęs į keliaujančiųjų akiratį. Vasarą labai paprasta – yra milijonai pažintinių takų, užtenka atsidaryti žemėlapį ir susirasti artimiausią.

Kur dursi, ten kažkas įdomaus. Tereikia panaršyti, nebijoti šunkelių ar važiavimo į atokesnes vietas. Jei reikia dvarų, reikia važiuoti į šiaurę nuo Vilniaus. Jei etnografinių kaimų – į Dzūkiją. Ežerai – taip pat į šiaurę nuo Vilniaus.

– Žemėlapio lietuvon.lt naudotojui kelionei pasiruošti turėtų būti lengva, nurodytos visos vietos.

– Ne visai taip yra. Žemėlapį sukūriau praėjusių metų liepą, o gruodį kilo mintis sukurti maršrutus, kuriuos žmonės prenumeruotų už pinigus. Viena vertus, kai yra daug taškų, išsirinkti lengva. Kita vertus, gali būti priešingai – matai, kad regione apie 30 taškų, bet per dieną gali aplankyti 6–8. Tuomet norisi, kad kažkas paimtų ir kelionę suplanuotų už tave.

Kai pradėjau gauti įvairių klausimų, supratau, kad neužtenka žemėlapyje nurodytų taškų, reikia tą informaciją „sukramtyti“. Taip ir ėmiau daryti. Kaip ir kiekvienoje srityje, produktą reikia pabaigti iki galo.

– Ar kelionės po Lietuvą – vos vienos dienos?

– Ne, kartą esu nuo Vilniaus iki Šiaulių važiavęs savaitę. Ne todėl, kad automobilis gedo, bet todėl, kad važiavau kreivai. Tačiau maršrutus kuriu arba dienos, arba dviejų trukmės. Orientuojuosi į tuos, kurie nori pakeliauti savaitgalį. Rimtesni keliautojai gali savaitę sėdėti prie vieno ežero ar naršyti Lietuvą, bet jie turi pakankamai žinių, kad patys susidarytų maršrutus.

– Kokiu būdu keliauti mėgstate?

– Buvo laikas, kai keliaudavau autostopu, bet dėl vaikų šis variantas atkrenta. Keliauti mėgstu automobiliu, nes galima sukti nuo pagrindinių kelių į kokį nors šunkelį, miško keliukais. Nakvynė dažniausiai ne viešbučiai, o kaimo turizmo sodybos ar palapinė.

– Ką patartumėte žmonėms, kurie turi vaikų ir nedrįsta keliauti?

– Kai keliauji plius minus visą gyvenimą, atsiradus vaikams negali pasikeisti ir sustoti. Tuomet tiesiog pradedi keliauti su vaiku. Žinoma, tai turi niuansų, problemų, nes šiek tiek skiriasi tempas, objektai. Tačiau viskas įmanoma, ypač kalbant apie užsienio šalis. Kai kuriose jų vaikas atveria daugiau durų. Ypač Rytų kraštuose, kuriuose vaikai tarsi stebuklas. Kartais vaiką galima „naudoti“ kaip priority kortelę.

Yra žmonių, kurie nekeliauja net ir neturėdami vaikų, nes galvoja, kad Paryžiuje, Romoje ir kitus nesaugu, nekalbant apie Azijos šalis. Tačiau esu sutikęs žmonių, kurie keliauja su penkias vaikais. Ir nieko, visi jie gyvi.

– Jei vaikai niekur nekeliauja su šeima, pirmas susipažinimas su Lietuva jiems būna mokyklos ekskursija, kurių metu patenkama į muziejus... 

– Taip, vaikus veža į muziejus, nors šiuose lankytojų vengiama, kaip tik įmanoma. Toks prievartinis vaikų vežimas į muziejus gali grįžti bumerangu – jie galvos, kad tai nuobodu ir neverta važiuoti. Problema tai, kad žmonės nesidomi informacija. Galvoja, kad muziejai yra tie taškai, kuriuos verta lankyti. Tačiau daug pamatyti galima be muziejų, reikia susidėlioti maršrutą ir pan. Galbūt mokyklos tai daryti tingi.

– Ar muziejai Lietuvoje modernėja?

– Tie, kurie dabar atsidaro, taip. Mačiau ne visus muziejus, bet sakau, kad geriausias Lietuvoje dabar yra Valstybės pažinimo centras. Naujuose muziejuose jaučiamas vakarietiškas požiūris, kad muziejus nėra kapinynas, kur nieko negalima liesti. Suvokiama, kad muziejus turi ne tik rodyti, bet ir užimti, įtraukti lankytoją.

Visgi yra galybė senų muziejų, kurių muziejininkus derėtų ištemti kuriam laikui į Europą, kad pamatytų, kas yra muziejus. Ten nėra taip, kad negalima fotografuoti – ten tarsi privaloma tai daryti. Reikia keisti senų muziejų darbo laiką, eksponatus, reikia radikalių reformų. Tačiau, kai pakalbi su muziejininkais, jie skundžiasi, kad nėra pinigų. Pinigų nėra, nes nėra lankytojų, lankytojų nėra, nes neįdomu.

– Neatsiejama kelionių dalis – pinigai. Ar tam, kad savaitgalį pakeliautum po Lietuvą, reikia daug pinigų?

– Keliaujant automobiliu sąnaudos yra kuras. Dėl viso kito galima išsiversti be pinigų. Galima įsidėti savo maisto, rinktis tik nemokamus objektus. Lietuviškų muziejų kainos dažnai yra vos euras. Jei aš noriu nebrangios nakvynės, kokiame nors regione paskambinu numeriu 118 ir paklausiu, kur artimiausia sodyba, tuomet išsirenku optimaliausią.

Kitaip, jei norisi gyventi viešbučiuose, bet tai jau labiau poilsis, ne kelionė. Taip pat galima keliauti autostopu, autobusais ir pan. Tie, kurie sako, kad keliauti brangu, ieško priežasčių to nedaryti.