Apie talentus, jų atpažinimą ir ugdymą – pokalbis su edukologe dr. Daiva Bukantaite (D.B.) ir VDU Muzikos akademijos dekanu doc. Sauliumi Geruliu (S.G.).

– Kaip atpažinti talentingus vaikus? Žinoma, talentai skirtingose srityse pasireiškia skirtingai, tačiau galbūt yra kokie nors bendri charakterio bruožai ar ženklai, pagal kuriuos galima būtų identifikuoti talentingus vaikus?

D.B.: Sąvokos "gabus", "talentingas", "kūrybingas" dažnai yra naudojamos kaip sinonimai, tačiau mokslinėje literatūroje jos atskiriamos. Kaip gabūs klasifikuojami tie, kurie, spręsdami tam tikrus intelekto testus, gauna aukštesnius įvertinimus. Talentingais vadinami vaikai, kurie turi ypatingų gebėjimų kurioje nors srityje – meno, mokslo ar sporto. Kūrybingi – dar kitokie, gebantys kurti naujas idėjas. Populiariojoje literatūroje visiems jiems identifikuoti naudojamas terminas "ypatingi vaikai". Ir išties minėtos trys sąvokos tarpusavyje yra labai susipynusios, tad jų subtilių skirtumų paieška ir tampa mokslo objektu. Jeigu žiūrėtume į šias tris sąvokas iš edukologinės perspektyvos, tai  vienas ir tas pats. Yra sukurta įvairių programų, kuriomis remiantis atpažįstami ypatingi vaikai, tačiau daugelis jų yra orientuotos būtent į gabių vaikų atpažinimą. Yra išskiriami netgi kelių rūšių gabumai. Pavyzdžiui, mokslininkė B.Clark išskiria kognityvinius, kūrybinius, vadovavimo ir laisvųjų menų gabumus.

Kalbant apie talentingus vaikus bendrai, jiems būdingus bruožus dažniausiai išskiria ne mokslininkai, o praktikai. Šie bruožai tinka absoliučiai visiems vaikams. Tačiau talentingi, lyginant su kitais, pasižymi aštresniais pojūčiais, nuolat ieško, kaip save išreikšti, dažnai koncentruojasi į smulkmenas.

S.G.: Kalbant konkrečiai apie muzikinius gabumus, jie nustatomi gana lengvai, nes yra tam tikros formos – pavyzdžiui, absoliuti klausa yra akivaizdus prigimtinis muzikinių gabumų bruožas, tačiau ją būtina vystyti nuo mažų dienų. Ir kitose srityse egzistuoja tam tikros formos.

– Kaip sužinoti, kokiai konkrečiai sričiai talentą turi vaikas? Kokio amžiaus sulaukus jis pasireiškia? Ir kada reikėtų vaiką pradėti ugdyti, kad nebūtų per vėlu?

D.B.: Vienintelis kelias sužinoti – leisti išbandyti kuo daugiau veiklų. Bet, žinoma, kiekviename bandyme turi dalyvauti pedagogas, kuris ir nukreipia tinkama linkme. O jeigu atsitinka taip, kad vaikas yra talentingas keliose srityse, reikia jam pačiam leisti pasirinkti.

Garsi italų pedagogė Maria Montessori yra pasakiusi, kad, išreiškus vaikui interesą, būtina į jį reaguoti. Pavyzdžiui, jei vaikas, rodydamas į instrumentą, paklausia: kas čia, tai jau ženklas, kad jis susidomėjo. Prenatalinės pedagogikos šalininkai teigia, kad pradėti vystyti talentą reikėtų anksčiau. Vis dėlto šiomis dienoms talento sampratą yra labai iškreipusi televizijos formuojama nuomonė. Joje gausu įvairių talentų paieškų laidų, kuriose jie tiesiog randami, tuomet ir žiūrovui atrodo, kad kelias šlovės link yra labai paprastas, nereikalaujantis juodo darbo ir pastangų.

S.G.: Jeigu yra kažkoks gebėjimas ir nori jį pradėti vystyti, amžius nėra labai didelė riba. Aišku, muzikantai pradeda gerokai anksčiau, nes jiems svarbu fiziologinė raida, kuri sparčiausiai kinta esant ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus. Bet yra pavyzdžių, kai muzikantai pradėjo rimtai dirbti būdami 16–17 metų. Be to, šiek tiek kitokia situacija vokalistų arba džiazo muzikantų, kuriems išlavinta technika yra mažiau svarbi nei klasikiniams pianistams, smuikininkams.

D.B.: Dauguma būsimų muzikų gyvena tokioje aplinkoje, kur yra muzikuojama. Vaikas nuo mažens mato kokį nors instrumentą ir, būdamas metukų, matydamas mamą arba tėtį grojantį, jis irgi nori tą patį daryti. Vaikai atsiranda muzikoje ir dėl neįgyvendintos tėvų svajonės.

J.P.: Dažnai girdime, kad talentingi vaikai yra ypatingi, tad jiems reikia ypatingų sąlygų, kuriomis neva galėtų būti ugdomas talentas. Kokios tai turėtų būti sąlygos?

D.B.: Mano nuomone, talentingas vaikas jokiu būdu neturi augti šiltnamio sąlygomis – tai tikriausiai yra viena esminių klaidų, kurias daro šeima ir mokykla. Tokius vaikus saugo nuo namų darbų, nes jiems reikia groti, saugo rankas ir panašiai. Kai jie užauga, jiems atrodo, kad ir toliau visi turi jais rūpintis, o patekę į konkurencinę kovą, joje ilgai neišsilaiko. Kuo anksčiau vaikas į tą konkurencinę kovą pateks, tuo jam bus geriau – tuomet baigiasi visi jautrumai, nes tiesiog reikia dalyvauti konkursuose ar varžybose, jis privalo išmokti būti mažiau jautrus ir išsilaikyti. Nors pasaulyje tikrai rastume mokyklų, prieštaraujančių šiam teiginiui. Tačiau talentingas vaikas vienareikšmiškai turėtų būti apsuptas kitų talentingų vaikų, tuomet jis turi galimybę įvertinti save, mokytis iš kitų ir kartu su kitais.

S.G.: Talentui augti tikrai padeda konkurencinga aplinka. Kai patenki tarp tų, kurie tave jau yra pralenkę, automatiškai atsiranda noras juos vytis. Tuomet pradedi daug dirbti, nes supranti, kad be sunkaus darbo gerų rezultatų nepasieksi. Kita vertus, menininkas turi būti jautrus, kitaip jis nepajus spalvų ar garsų subtilybių. Tie, kurie yra mažiau jautrūs, groja scenoje užtikrintai, o tie, kurių viduje skleidžiasi daug įvairių dalykų, sunkiau pripranta prie scenos ir buvimo dėmesio centre.

– Ne vieniems talentingus vaikus auginantiems tėvams aktualus klausimas – kaip suprasti, kada vaikas iš tiesų nenori savo veiklos, o kada tik laikina krizė, daugelį ištinkanti sulaukus ankstyvos paauglystės? Kaip juos motyvuoti? Galbūt tikslinga duoti akademines atostogas?

D.B.: Vienintelis kelias – daug kalbėtis ir tartis. Leisti vaikui padaryti nedidelę pertrauką ar paskatinti pabandyti kitą veiklą. Gal kiek kitokia situacija kalbant apie sportą. Čia pasidaro per sunku fiziškai, tuomet vaikai nebenori užsiimti šia veikla. O akademinės atostogos nėra gerai, nes, padarius didesnę pertrauką, prarandami įgūdžiai, ir tuomet jau viskas. Reikia kalbėtis ir su mokytoju. Labai svarbu, kad ir mokytojas vaikui būtų autoritetas, nes specializuotose meno mokyklose vaikas dažniau mato mokytoją negu mamą ir tėtį. Jeigu mokytojas tampa autoritetu, tą krizę išgyventi yra lengviau, nes vaikas turi palaikymo komandą. Labai padeda pasakojimai tų, kurie krizę jau išgyveno.

S.G.: Aš manau, kad nėra sričių, kur nereikėtų kažko versti, nes be valios nieko neišeina. O valią reikia ugdyti. Tačiau šiuo atveju tėvams atsakomybė yra labai didelė. Ir tas nenoras dirbti anksčiau ar vėliau ateina visiems. Juk kai vaikas pradeda mokytis muzikos, pirmaisiais metais dažniausiai jam sekasi labai lengvai, tačiau kuo toliau, tuo labiau vien gabumų neužtenka, reikia daug dirbti lavinant techniką – tuomet ir kyla pasipriešinimas ir nenoras sunkiai dirbti.

– Ar griežta kontrolė, kokia yra specializuotose meno mokyklose, padeda vystytis talentams? Gal pernelyg dideli krūviai ir tvarka kaip tik gali sužlugdyti, ypač jei vaikas jautresnis?

D.B.: Padeda. Tačiau čia irgi dvi mokyklos: viena teigia, kad talentingi vaikai turi būti aplinkoje, kurioje yra daug panašių į juos, tuomet jie konkuruoja ir mokosi vieni iš kitų. Kita, švelnioji mokykla, augina "augalą". Tačiau kai tokie "augalai" įstoja į aukštąsias mokyklas, jiems būna labai sunku, nes pamato, kad yra už juos geresnių. Šiuo klausimu ne kartą vyko gili edukologų diskusija, tačiau buvo prieita prie išvados, kad gabių vaikų koncentracija ir griežta kontrolė yra geriau nei šiltnamio sąlygos.

S.G.: Į tokius klausimus vieno atsakymo ar sprendimo nėra, čia labai daug priklauso nuo konkretaus žmogaus. Bet šiaip iš esmės muzikantui disciplina yra labai reikalinga.

– Su kokiomis problemomis susiduria talentingų vaikų tėvai ir patys vaikai?

D.B.: Problemų visuomet yra daug. Ko gero, dažniausiai yra sisteminė – laiko ir finansų valdymo, neišskiriant aiškių prioritetų. Muzikos, dailės, sporto mokyklose mokosi tūkstančiai vaikų, kurių karjera dažnai baigiasi tuomet, kai susiduria su stojimo į aukštąsias mokyklas problemomis. Kone visą savo gyvenimą grojęs ar sportavęs vaikas tiesiog neišlaiko valstybinių egzaminų gerais balais ir nepatenka į valstybės finansuojamas studijų vietas. Nuo 2016-ųjų visi stojantieji į valstybės finansuojamas vietas (išskyrus stojančiuosius į menų studijas) privalės išlaikyti matematikos egzaminą. Tačiau visą laiką skyrę talentui ugdyti abiturientai šių egzaminų neišlaiko gerais balais, o į aukštąsias mokyklas įstoja kiti, kurie egzaminus išlaiko, bet talento neturi arba jo nevystė. Todėl daugelis mūsų talentingųjų yra priversti stoti į užsienio aukštąsias mokyklas, kuriose mokslas yra nemokamas, tačiau ten jie vertinami pagal gebėjimus, pademonstruotus stojamojo egzamino metu, o ne remiantis bendra kaupiamojo balo skaičiuote.

Kita ryški problema – miestuose talentingų vaikų ugdymo institucijų tinklas yra išplėtotas gana gerai, tačiau mažesni miestai tuo pasigirti tikrai negali. O ir įvairios darbo priemonės (instrumentai, įranga ir t.t.) kainuoja tikrai nemažai. Tad kai kurie su būsimąja karjera turi atsisveikinti tiesiog pritrūkę pinigų. Būna ir kitaip, kai nedidelio miestelio pedagogai ir tėvai yra įtikėję vaiko talentu, tačiau neturi tai patvirtinančių objektyvių faktų – vaikas niekada nėra dalyvavęs jokiuose konkursuose ar varžybose. Tuomet, pavyzdžiui, atvykus į konsultaciją aukštojoje mokykloje, paaiškėja, kad tas talentas – tik menamas, sukurtas ir tokiu atveju vaikui būna šokas.