Skirtingas ryšys

Diskusijoje, kurią moderavo Lietuvos istorijos instituto doktorantė, visuomenininkė Ieva Šimanauskaitė, dalyvavo Kauno miesto muziejaus istorikas dr. Simonas Jazavita, visuomenininkė, komunikacijos ekspertė, LRT radijo laidos „Vardan tos“ autorė Luka Lesauskaitė, Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos mokinė Vakarė Vidžiūnaitė ir šios gimnazijos istorijos mokytojas Tomas Vaitkūnas.

L. Lesauskaitės pastebėjimu, kiekvieno žmogaus ryšys ir santykys su viena ar kita švente yra skirtingas, todėl kažko privalomo visiems nuleisti iš viršaus nereikia, tam ir reikalinga ta visa didelė renginių pasiūla, kad kiekvienas galėtų išsirinkti sau artimiausius šventimo būdus. Tai labai priklauso ir nuo amžiaus, ir nuo pasaulėžiūros, vertybių, šeimos, mokyklos, draugų, nuo paties savęs. Todėl nereikia, kad tau nurodinėtų, kaip turi švęsti, nereikia nieko daryti dirbtinai, o suteikti galimybę pasirinkti.

„Kai organizuojame renginius orientuodamiesi į jaunimą, dažnai pamirštame, kad reikalinga ir atitinkama komunikacija, – jų visai kiti bendravimo kanalai, kiti socialiniai tinklai, nei esame įpratę. Kurdami turinį turime pasižiūrėti ir iš šiandienos perspektyvos – ne tik, kad tai svarbu, kad reikia pagarbos, kad tai istorija, bet ir ką tai duoda šiandienai. Kodėl iš šiandienos perspektyvos turėčiau minėti ar švęsti tą ar kitą dieną“, – kalbėjo komunikacijos ekspertė.

V. Vidžiūnaitė sutiko, kad jaunimo ryšys su valstybinėmis šventėmis yra šiek tiek kitoks. „Mums svarbu, kad jaustųsi, jog tai ne eilinė laisva diena ar įprastas koncertas, o būtent skirtas valstybinei šventei. Kad neapleistų jausmas, jog gyvename laisvoje šalyje. Pavyzdžiui, Baltijos kelio metinių šventimas jaunimui yra įdomesnis, įtraukesnis ir interaktyvesnis nei kai kurie kitų švenčių momentai“, – sakė gimnazistė ir pridūrė, kad jei mokytojai rodo, kad jiems yra įdomu, neformalu, tai ir mokiniams tikrai bus įdomiau. „Jei mokiniai mato, kad mokytojas yra atsidavęs savo darbui, jie tai labai gerai jaučia. Jei mokytojų bendruomenei bus įdomios tos šventės, tai persiduos ir mokiniams, ir visiems bus įdomu“, – teigė V. Vidžiūnaitė.

Turime taip sluoksniuoti pasakojimą, kad jis įtrauktų kuo daugiau jaunimo.

Svarbūs niuansai

T. Vaitkūnas akcentavo ir asmeninio ryšio kūrimo su valstybės šventėmis ir svarbiomis istorinėmis datomis svarbą.

„Šios šventės neturėtų būti vertinamos kaip eiliniai laisvadieniai, skirti vien tik poilsiui, o toks požiūris, deja, neretai yra vyraujantis. Naujos tradicijos ir formos yra gerai, bet vis dėlto reikia išlaikyti ir formalumą, rasti pusiausvyrą. Manau, mokykla yra viena svarbiausių vietų, formuojančių istorinę sąmonę. Tik dažnai pamirštame, kad oficiali minėjimo forma dažniausiai ta pati, bet žmogus, sėdintis minėjimų salėje, keičiasi, kaskart susiduriame su atsinaujinančia karta. Manau, tradicijų ir jų perdavimo antspaudas turėtų išlikti. Žinoma, sukurtą institucinį pagrindą toliau galime dekonstruoti, tobulinti ir, manau, iš to yra naudos, nes turima nuo ko atsispirti“, – savo požiūriu diskusijoje dalijosi Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos mokytojas.

Jis pridūrė, kad labai sveikintinos gana naujos, bet jau prigijusios šventes lydinčios iniciatyvos, pavyzdžiui, pagarbos bėgimai, ekspedicijos, pavardžių skaitymai ir kt.

Liko seno požiūrio

Diskutuojant apie gana didelį valstybinių švenčių ir atmintinų dienų skaičių, dr. S. Jazavita teigė, kad, viena vertus, gal ir galėtume pasiekti geresnių rezultatų koncentruodamiesi į kelias pagrindines valstybės šventes, bet labai gerai, kad ir pagal amžių, ir pagal pomėgius galima atrasti sau artimiausių švenčių, ir tokia pasiūla yra.

„Pasikeitė švenčių turinys, bet gaila, kad dar liko daug seno požiūrio, tokio kaip privalomumas, o tai jaunimą atbaido. Visada esama skirtingų grupių žmonių, taip pat ir skirtumų net tarp pačių mokinių. Vieni iniciatyvesni, smalsesni, kiti – mažiau. Todėl reikia taikytis ir į tuos ir, į tuos, sluoksniuoti pasakojimą, kad jis būtų įdomus ir įtrauktų kuo daugiau jaunimo, atsirastų naujų šviesesnių spalvų, kurias jau matome minėdami, pavyzdžiui, Laisvės gynėjų dieną“, – sakė istorikas.

„Turime įvairiausių švenčių – nuo visiškai gaivališkų Joninių iki atmintinų, tragiškus įvykius žyminčių dienų, kur tikrai reikia ir paliūdėti, ir žvakutę uždegti. Prisiminti, kad tai daugiau niekada nepasikartotų. Nekalbėdami apie tragizmą, turbūt nepaliksime tam tikrų vertybinių pamokų ir jaunajai kartai“, – pusiausvyros tarp šventiškumo, linksmumo ir pagarbos paieškas reziumavo L. Lesauskaitė.

Diskusija „Tarp eilučių: kokių valstybinių švenčių ir minėjimų nori jaunoji karta?“ tęsia jau keletą metų Kultūros ministerijos organizuojamą renginių ciklą, kviečiantį pažvelgti į įvairias kultūros sritis ir reiškinius pilietiškumo, medijų ir informacinio raštingumo aspektais.