Šiomis dienomis Lietuvos karinės pajėgos švenčia įspūdingas sukaktis: kovo 12-ąją paminėtos Lietuvos karo aviacijos 90-osios metinės, vakar analogišką jubiliejų minėjo Karo policija. Istorinės sukaktys neužtemdo šių dienų rūpesčių ir permainų, kurios neišvengiamos šaliai pereinant prie profesionalios kariuomenės. Apie juos – išskirtinis krašto apsaugos ministrės Rasos Juknevičienės interviu mūsų dienraščiui.

– Ar galima sakyti, kad prieš 90 metų savo pajėgumu garsėjusios Lietuvos karo aviacijos pajėgos šiandien yra viena silpniausių grandžių šalies krašto apsaugoje?

– Lietuvos karinės oro pajėgos (KOP) yra nedidelės, bet jos gana stiprios, kad galėtų atlikti joms priskirtas funkcijas. Šios kadencijos Vyriausybė oro erdvės gynybą įrašė į prioritetų sąrašą. Matome didelę perspektyvą, tačiau ši sritis yra labai brangi. Dėl finansinės krizės tenka atsisakyti kai ko, ką planavome įsigyti, tačiau anksčiau ar vėliau tai teks padaryti. Tikimės, kad NATO turės pakankamai politinės valios, jog oro policijos misiją atliktų iki 2014-ųjų, tačiau vėliau mums teks prisiimti daugiau atsakomybės. Šį klausimą spręsime kartu su latviais ir estais. Iš Karmėlavos stebima ir iš Zoknių kontroliuojama visų trijų valstybių oro erdvė. Stebime Skandinavijos šalių ir Lenkijos pozicijas. Saugumu regione turime rūpintis kartu.

– Ar pagrįstai Kauno miesto savivaldybė viliasi, kad jai bus atiduota didelė KOP paieškos ir gelbėjimo punkto teritorija Aleksote?

– KOP paieškos ir gelbėjimo postas užima labai didelę teritoriją. Tiek vietos mums nereikia. Svarstyta galimybė punktą perkelti į Karmėlavoje esantį tarptautinį Kauno oro uostą, tačiau dėl tam tikrų priežasčių tai padaryti gana sudėtinga. Deramės su Kauno miesto savivaldybe ir manome, kad punktas galėtų persikelti į S.Dariaus ir S.Girėno aerodromą. Mes tam pritartume. Kaune bus perkeliama ir daugiau karinių struktūrų. Iš viso Kauno apskrityje karinėms pajėgoms priklauso 30 teritorijų. Visų jų tikrai nereikia. Pagal jau parengtus planus apskrityje užimamų teritorijų ketiname sumažinti iki dešimties. Kai kurias teritorijas pasiliksime, bet jose nevystysime infrastruktūros, nes lėšų nėra tiek, kiek reikia.

– Gal planuojate kai kurias krašto apsaugos struktūras išvis iškelti iš Kauno?

– Ne, apie tai nėra kalbos. Tiesiog bandome sumažinti užimamų erdvių ir jų dydį. Pavyzdžiui, kai kurios išsimėčiusios struktūros bus perkeltos į Vytauto Didžiojo jėgerių batalioną.

– Per pastarąjį pusmetį nemažos aistros Kaune virė dėl fortų. Viename savivaldybė nesugebėjo įrengti muziejaus, kitame nuo sprogmens nukentėjo mergaitė. Ką planuojate daryti su fortais?

– VI fortą planuojama perduoti Kauno savivaldybei. Manau, kad bendradarbiaudami galėtume jame eksponuoti karo techniką. Gal savivaldybei pavyks jį tvarkant pritraukti ir ES lėšų, tačiau apie kitus fortus nėra jokios kalbos. Jie priklauso Valstybės turto fondui, o Kauno ginti fortais nebeketiname. Tiesa, mes privalėsime rūpintis, kad fortai būtų išminuoti. Rengiami išminavimo planai, tačiau dar nežinia, kada jie bus įgyvendinti, nes tai taip pat reikalaus labai daug lėšų.

– Ar atsisakius šauktinių neplanuojama panaikinti Jonavos gatvėje esantį Kauno karo prievolės centrą?

– Akivaizdu, kad, atsisakius šauktinių, karo prievolės centrų struktūra yra per didelė ir bus mažinama. Tačiau šiuo metu tariamės, kokį kelią pasirinkti. Visiškai atsisakyti karinių mokymų negalime, nes daug jaunų žmonių nori turėti elementarių karybos žinių. Nežinome, ką su jais daryti. Perėjimas prie profesionalios kariuomenės buvo neišvengiamas, bet esu įsitikinusi, kad tai padaryta skubotai. Esame priversti kviesti samdomų eilinių kareivių, kuriems reikia mokėti beveik 2 tūkst. litų dydžio atlyginimą. Suma susidaro didelė, o mūsų biudžetas yra sumažintas. Dėl to gali būti, kad neturėsime pakankamai eilinių. O norinčiųjų netrūksta.

– Ar lėšų stygius neprivertė atsisakyti tarptautinių įsipareigojimų? Gal atsisakėte kurį laiką buvusio užšaldyto BALTBAT projekto?

– Įsipareigojimus vykdome ir vykdysime, o BALTBAT egzistuoja ir rengiasi budėti NATO greitojo reagavimo pajėgose. Tai labai svarbi NATO struktūra, skirta ginti teritorijai. Kitais metais lietuviai su latviais ir estais budės ir bus pasirengę vykti į bet kurį NATO teritorijos tašką, kuriame kyla problemų.

– Ar nuo vadovavimo Lietuvos krašto apsaugai pradžios neteko pasirašyti kokių nors naujų svarbių tarptautinių sutarčių?

– Tarptautinių sutarčių pasirašyti neteko, tačiau buvo galimybė susitikti su svarbiais asmenimis: NATO generaliniu sekretoriumi Jaapu de Hoopu Schefferiu, NATO pajėgų Europoje vyriausiuoju vadu generolu Johnu Craddocku. Verta pažymėti, kad iškart po JAV prezidento Baracko Obamos inauguracijos mane priėmė JAV gynybos sekretorius Robertas Gatesas. Yra daug šalių atstovų, kurie vis dar laukia jo priėmimo. Tai rodo, kad Lietuva – svarbi šalis.

– Ar jau apsipratote eidama Krašto apsaugos ministrės pareigas?

– Iš pradžių buvo labai baisu. Širdis drebėjo ir keliai linko, bet pasirodo, kad sistema gerai veikia. Joje dirba daug puikių žmonių ir po truputį pradedu jaustis vis tvirčiau.