„Laisvės alėja ir Senamiestis – lyg po kraujo nuleidimo, šiek tiek daugiau judesio “Akropolyje„, o jau visai gyva – Urmo bazėse. Ši fenomenali “kultūros„ apraiška būdinga tik Kaunui ir, kol laikas, būtina ją užpatentuoti.“ Taip rašo poetė iš Palangos naujoje savo knygoje.

Tampa įdomu, ko poetė trenkėsi net į Urmo bazę. Džinsų pirkti? Ne, pasirodo, savos tapatybės ieškoti. Štai toliau jos knygoje randame: „O dabar man rūpi ši akimirka – kas mes esame. Tai akivaizdžiausiai matyti prekyvietėse: akropoliuose, turguose, mugėse, kermošiuose.“

Urmo bazė kaip viena kaunietiškosios tapatybės dominančių – įdomi idėja. Miestas sovietmečiu iš tiesų pasižymėjo verslumu, vadinamųjų spekuliantų čia buvo daugiau nei bet kur kitur Lietuvoje, jie ir įsuko ankstyvąsias lietuviškojo kapitalizmo girnas. Sovietmečio Aleksoto turgų galime laikyti pirmuoju „užančio prekybcentriu“. Nuo pat ryto ten trepsėdavo minia neaišku ką veikiančių žmonių. Iš pažiūros žmonės kaip žmonės, lyg lauktų kokio traukinio, o prieini arčiau ir pamatai, kad pas juos pilni užančiai suomiško likerio, amerikietiškų cigarečių, vokiško šampūno ir dar velniai žino ko. Nemažai neturinčių ką veikti piliečių ten eidavo kaip į parodą – ne pirkti, o tiesiog paspoksoti, kokių prekių pasaulyje esama.

Dabar viskas susimaišę, prekių ant kiekvieno kampo, tad Urmo bazės klestėjimas nusipelno rimtų sociologinių studijų. Gal dėl to, kad pigiau, o gal dėl to, kad ten „akivaizdžiausiai matyti, kas mes esame“.

Daug lengviau suprasti, ko žmonės eina į turgų. Ne tik pirkti, daugelis ten eina tiesiog pabūti. Su „Maximos“ kasininke nepasišnekėsi, o turguje – prašom. Ir su pardavėjais, ir su pirkėjais. Daugelis ateinančių vos ne kasdien – vienas kitą pažįsta, pardavėjai irgi puola kalbinti, jei nors dusyk pas juos esi ką nors pirkęs. Šiandien Žaliakalnio turguje buvau maloniai kalbintas mažiausiai keturis kartus, išsinešiau ne tik morkų ir salierų, bet ir gerą nuotaiką. Ir tai gražu bei žmogiška, santykis pardavėjas–pirkėjas čia suasmenintas, dislokuotas veidu į veidą.

Kaip kompiuterinei kartai egzistuoja socialiniai tinklai, tarkim, „Facebook“, taip jie egzistuoja ir ikikompiuterinei kartai. Nes tas pats Žaliakanio turgus įmanomas įsivaizduoti kaip socialinis tinklas, turintis, beje, nemažai ir kokio feisbuko bruožų. Nesunku suprasti kokių. Tad gal poetė ir buvo teisi, rašydama ir apie Kauno tapatybės ypatumus, ir apie tai, kad mes atsiskleidžiame prekyvietėse.