Kazimiero Vizbaro palikimas – Kazimierinių šventė

Kiekvienais metais pavasario pradžią mums paskelbia Kazimierinės – šventė, užsimezgusi Vilniuje, pražydusi Klaipėdoje, mums visuomet yra susijusi su Kazimiero Vizbaro asmenybe.

Koncertas

Ir šiemet kelias dienas truksiančios Kazimierinės prasidės koncertu - kovo 4 d., penktadienį, 19 val. Aklųjų ir silpnaregių sąjungos kultūros centro salėje (Šviesos g. 3) koncertuos Kazimierų bendrijos nario Kazimiero Kšano vadovaujamas choras „Klaipėda“ ir svečiai - A. Krikščiūnaitė, E. Kaniava. Koncertas nemokamas, skirtas ne tik Kazimierų bendrijos nariams, ne tik šv. Kazimiero parapijai, švenčiančiai titulinius atlaidus, bet ir miesto visuomenei.

Jomarkas

Šeštadienį, kovo 5 d., 11 val. Klaipėdos Teatro aikštėje prasidės tradicinė Kazimierinių mugė. Dalyvaus miesto ir šalies tautodailininkai, ant pakylos pasirodys Kazimierai, Kazimieros ir Kazimierienės. Visam miestui bus skelbiami šventiniai sveikinimai, linkėjimai, kurių pilnus krepšius atsitemps žavieji jomarkininkai Rozalija ir Martynas, o su jais – visada jauniausias ir šauniausias liaudies muzikos ansamblis „Senoliai“.

Parduodantiems bei perkantiems mugė tęsis ir sekmadienį.

Kazimierinių autoriui atminti

Ši Kazimierinių šventė skiriama Klaipėdos Kazimierų bendrijos įkūrėjui, buvusiam vadovui Kazimierui Vizbarui ir penktosioms jo mirties metinėms paminėti. Klaipėdoje šią šventę galima vadinti tiesiog „Vizbarinėmis“ – nebus klaidos, nes tik šio žmogaus dėka ji užsimezgė ir nenunyko.

Yra gražu, kad Kaziuko mugė, įleidusi gilias tradicijos šaknis Vilniuje, pražydo ir Klaipėdoje. Nuo sostinės iki uostamiesčio – po visu Lietuvos dangumi – prasklendžia šventė su pempių klyksmų, spalvingomis verbomis, gausybe dirbinių dirbinėlių, padarytų žmogaus rankomis, nusižiūrėjus į seną praeitį ir gudrybių kupiną dabartį. Į Klaipėdos Teatro aikštę eisime pasižmonėti, pasiklausyti muzikos ir pajuokavimų, nusipirkti bent vieną verbą ir vėl save subarti: „Pasidarytume patys, jei tik žolelių susidžiovintume“. Bet kažkas viską padaro už mus ir daug geriau – skubame bent pasigėrėti, jei ne prisipirkti.

Šią šventę Klaipėdai padovanojo žinoma asmenybė – Kazimieras Vizbaras, daug metų vadovavęs Klaipėdos mėsos kombinatui, statęs jį, paskui išėjęs į kitą darbą ir dar pastatęs miestui šaldytuvus. Kombinato mūrai tušti, tačiau vien jo šiek tiek pakeistas vardas – brangi prekė iki šiol.

Prieš porą mėnesių su trupučiu suėjo penkeri metai nuo Kazimiero Vizbaro mirties. Bendrijos nariai, draugai, bendražygiai atiduos pagarbą jo atminimui.

Pagrindinė tvirtovė - šeima

- Aš nuolat randu Jo įdirbį miestui. Tvarkau kokius nors reikalus, tenka pasisakyti pavardę, manęs paklausia - „Ar ne to Vizbaro?..“ Atsakau, kad „to“, ir situacija iš karto tampa daug šiltesnė. Jis buvo labai šeimyniškas, labai atsakingas už viską, kas dėjosi aplink jį, jo akivaizdoje. Jam sekėsi sutelkti, jungti žmones, nuteikti juos nuoširdžiai dirbti ir kurti, kad mūsų gyvenimas būtų geresnis, miestas tvirtesnis ir gražesnis, šeimos laimingesnės. Jis daug ką darė ne kaip visi, ne kaip ilgametė nusistovėjusi tradicija – jis darė geriau. Net savo medžiotojų būrelį įtikino, kad ir į medžioklę reikia eiti su šeimomis. Ar kada nors girdėjote, kad medžioti eitų visa šeima – žmona, vaikai? O mes ėjome! Ne viena šeima. Visi buvome griežtai instruktuoti, prižiūrėti, visi turėjom savo užduotis. Vieni – varovai, kiti – grybauti, uogauti, žoliauti. Visi gamtoje! O kokios paskui dainos prie laužo, koks valgis nuo ugnies, kokie balsingi vyrai iš širdies dainas traukia! Ir Kazimierų bendriją jis kūrė norėdamas tirpdyti gilėjantį žmonių susvetimėjimą, ieškodamas galimybių dar ką nors sutelkti nuoširdžiai, artimai dvasios ir minčių bendrystei, - kalbėjo Kazimiero Vizbaro našlė Gražina Vizbarienė.

Populiarina vardą ir pagerbia šventąjį

Idėją kurti Kazimierų bendriją Klaipėdoje K. Vizbaras parsivežęs bene iš Amerikos. Ten jam patikę, kaip žmonės bendrauja vienoje lietuviškoje šv. Kazimiero parapijoje, kaip ten gerbiamas šv. Kazimiero - Lietuvos globėjo - vardas. Patiko ir sena Vilniaus tradicija – Kaziuko mugė, kuri turi savas šaknis: į Vilnių traukdavę misionieriai ir maldininkai pagarbinti karalaičio Kazimieraičio, o paskui juos – ir pirkliai bei amatininkai su savo „kromeliais“.

Savo mintį K. Vizbaras aptarė su kitais žinomais miesto Kazimierais, Kaziais ir Kazimieromis. Pirmųjų gretose buvo Kazimieras Liniauskas, Kazys Sakalauskas, Kazimieras Budrys. Paskui prisijungė daugiau. Gavo jų pritarimą steigti bendriją, sugebėjo iš karto „susikalbėti“ ir su miesto savivaldybe, gauti paramą, kad miestiečiams būtų padovanota Kazimierinių šventė su koncertais ir muge, su iškilmingais bendrijos pietumis. Populiarinamas vardas, įtvirtinamos tautinės tradicijos.

- Bendrijos bendravimo tikslas – ne „kuo daugiau“, o „kuo nuoširdžiau“. Manau, kad nedaug rasime tokių, kurie nieko nebūtų girdėję apie mūsų bendriją, nesilankytų bent mūsų rengiamose mugėse. Ir mažų Kaziukų daugiau atsirado, populiarėja vardas, - priminė dabartinis bendrijos pirmininkas teisininkas Kazys Vainoras.

Daugeliui - tiesiog tėtušis

Iš Kazimiero Vizbaro asmenybės dar ilgai mokysis tie, kas jį pažinojo. Ir bene labiausiai šiandieną trūksta mokytojų, kurie atgręžtų akis į šeimą. Kai šeimoje yra Tėvas iš didžiosios raidės - kaip gera joje jaustis. K. Vizbarą visi saviškiai nuoširdžiai vadino tėtušiu. Anūkas Paulius net pykteldavo: „Čia ne senelis! Čia mūsų tė-tu-šis...“ Jis daug kam buvo tėtušis: laiku patars, laiku ramiai pabars – tarsi būtų atsakingas už visų teisingumą. Geras tėvas – kaip tvirtovė, kurioje sudėtos svarbiausios atsargos gyvenimui: išmintis, ištvermė, duona, užtvaros nuo klystkelių. Jos išlieka ir Tėtušiui išėjus.

Protingų vyrų stygius

Kazimierą Vizbarą lenkė sunki liga. Jau beveik nebegalėdamas vaikščioti, jis vis tiek ėjo daryti rimtų darbų žmonėms. Palydimas, prilaikomas, bet visada orus ir giedro veido. Jis puikiai suprato paties parvežtą užsienio lietuvių inteligentų klausimą - „Ar turėsite protingų vyrų Lietuvai valdyti, jei mes jums padėsime nepriklausomybę atkurti?“ Protingų vyrų trūkumą iki skausmo jaučiame.

- Manau ir mačiau, kad pačios didžiausios pilietinės atsakomybės už viską, kas dedasi aplinkui, Kazimieras sėmėsi iš savo buvusio mokytojo Antano Juškos, dirbusio Betygaloje. Tai buvo didinga šviesi asmenybė. Jo auklėtiniai kaip spinduliai pasklido po Lietuvą ir šviečia, - priminė Gražina Vizbarienė.

Dubysa, gimtinė...

Betygala –Vizbarų kraštas. Tėvukas, taip pat Kazimieras, Tarosų kaime turėjo 15 hektarų žemės. Prie apdainuotos Dubysos upės. Augo du broliai ir keturios seserys. Kazimieras – paskutinis vaikas šeimoje ir vienintelis siekęs mokslo. Smalsumą ir polinkį mokslui gavo iš tėvo, kuris buvo kaimo šviesuolis, rašymo, skaitymo reikalais pas jį visas kaimas eidavo. Kadaise dirbęs caro armijos raštininku, daug žinojo, daug pasakojo, viskuo domėjosi. Dabar vienas gabalėlis tėvų žemės yra atkeltas arčiau Klaipėdos, kur K. Vizbaro gyvenimas nugyventas. Tas žemės plotelis tampa dar viena Vizbarų įamžinimo vieta: čia auga Kazimiero Vizbaro pasodintas sodas ir parkas, iškastas tvenkinys, suleistos žuvys... O šeima, ir Tėtušiui į Amžinybę išėjus, pasistengė, kad čia stovėtų ir namas.

Pavasaris kasmet prasideda ir prasidės nuo Kazimierinių su parskridusiomis pempėmis, nuo šviesesnio dangaus ir vyturio giesmės, kurią girdi, kurią tarsi mums ir pasiunčia tie, kurie jau ten, aukštai, ir labai labai norėjo daug gero mums.