Pasauliui prognozuojami apokaliptiniai scenarijai. Koks juose Lietuvos pėdsakas? Marijus Gailius, aplinkos ministro patarėjas komunikacijai, buvo vienas iš ilgiausiai į Glazgo konferenciją keliavusių jos dalyvių. Lėktuvas – viena taršiausių transporto priemonių, tad jis nutarė apie 2,8 tūkst. km įveikti kitomis transporto priemonėmis.

"Klaida buvo plaukti keltu. Jei būčiau eurotuneliu važiavęs traukiniu, didžiulėje kelionėje būčiau išmetęs tik 100 kg CO₂. Lėktuvu – penkiskart daugiau. Žinoma, kai skrendi sausakimšu keleiviniu lėktuvu, ekologinį pėdsaką pasidaliji su kitais kokiais 200 keleivių. Tačiau pasinaudojęs keltu palikau iki 1 t asmeninio ekologinio pėdsako", – skaičiuoja M.Gailius.

Atgal jis jau skrido lėktuvu. Greitai ir pigiai. "Kaina – didžiausias absurdas. Norėdamas važiuoti autobusu gali rasti gana pigių bilietų, traukiniu – kaina auga, ir tai keista, nes traukinys – ekologiškesnė transporto priemonė. Kelto, nors jis labai taršus, bilietų yra gana pigių. O lėktuvu, kuris taip pat taršus, gali nukeliauti dešimt kartų pigiau, ir tai blogiausias rinkos signalas – kad teršti planetą apsimoka", – piktinasi M.Gailius.

Pasak jo, daugelio taip pamėgti savaitgalio skrydžiai – peilis ekologine prasme. Žinoma, kiekvienas gali pasirinkti. Bet, pripažįsta, vartotojo negali kaltinti, jei skrydžiai kainuoja tik tiek.

Situacija: nutaręs į Glazgą vykti ne lėktuvu, M.Gailius įsitikino, kad kuo transportas ekologiškesnis, tuo brangesnis. Jo įsitikinimu, tai blogiausias rinkos signalas – kad teršti planetą apsimoka.

Iš Glazgo grįžęs Lietuvos aplinkos ministras Simonas Gentvilas (beje, skubiai, kad spėtų dalyvauti valdantiesiems svarbiame balsavime prieš Prezidento veto dėl mokamų COVID-19 testų) minėjo tokį palyginimą: per vieno žmogaus skrydį į Ispaniją pirmyn ir atgal išmetama apie 1 t CO₂, o vidutinio Lietuvos gyventojo per metus aplinkos tarša – 7 t CO₂.

Ūkininkai dabar purkštauja, bet gali purkštauti kiek nori, vis tiek turės keistis. ES parama bus tiesiogiai susieta su tuo, kiek jie mažina CO₂ emisiją.

Žinoma, galima suskaičiuoti, kokį ekologinį pėdsaką paliko vien 26 Lietuvos delegacijos Klimato kaitos konferencijoje narių, ką jau ten visų, skrydžiai į Glazgą. Bet, įsitikinęs M.Gailius, būtų populistiška juos kaltinti, nes gal panašiai tiek pėdsako palieka per dieną vien Jungtinės Karalystės gyventojai. O susitikti akis į akį tartis dėl žmonijos ateities – svarbu.

"Pavyzdžiui, aš prisiimu asmeninę atsakomybę ir savo elgesio nekeisiu – važinėsiu dviračiu, nedarbo reikalais lėktuvu neskraidau. Suprantu, kad, vertinant planetos mastu, tai atrodo beprasmiška, nes tas pats lėktuvas vis tiek skris. Vis dėlto pažiūrėkime į didelį paveikslą: vis dar keliaujame į pražūtį, bet juk ekologinė pasaulio būklė priklauso nuo to, kaip mes, kaip piliečiai ir kaip vartotojai, organizuojame savo elgesį, kaip veikiame savo valdžią", – pabrėžia M.Gailius.

Jo manymu, keliavimo oru kaina turi būti adekvati. Aviacija labai teršia, o kiekviena tarši veikla turi kainuoti: ar vairuoji taršų automobilį, turi taršų fabriką, ar skrendi lėktuvu, privalai už tai susimokėti mokestį, nes kenki kitiems.

"Bet tam reikia tarpvyriausybinių susitarimų. O kai pats dalyvauji tokiame renginyje, kur dalyvauja delegatai iš 197 valstybių, matai, kaip žvėriškai sunku rasti susitarimą. Ne tik JT konferencijoje – ir kiekvienoje demokratinėje valstybėje, taip pat ir Lietuvoje", – sako M.Gailius.

Pažanga nepakankama

"Prieš dešimt metų pertvarkėme savo šildymo sektorių, nuo gamtinių dujų perėjome prie tvarios vietinės biomasės. (...) Išmetamųjų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį jau sumažinome 58 proc. Mūsų planas, kuriam pritarė parlamentas, – siekti dar daugiau: iki 2030 m. išmetamųjų dujų kiekį sumažinti 70 proc., palyginti su 1990 m. lygiu, ir bent 50 proc. mūsų elektros energijos poreikių patenkinti iš atsinaujinančių energijos išteklių. Iki 2050 m. visa Lietuvos ekonomika bus klimatui neutrali", – iš Glazgo tribūnos Lietuvos pasiekimais ir tikslais dalijosi Prezidentas Gitanas Nausėda.

Tiesa, vertėtų pripažinti, kad toks įspūdingas šuolis, palyginti su 1990 m., pasiektas ne tik aplinkosaugininkų pastangomis, – tiesiog, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, žlugo daug sovietinių pramonės įmonių, o jos buvo taršios.

Kartais Lietuvos rūpestis mažinti klimato kaitą gražiai atrodo tik popieriuje. Valstybės kontrolė išsiaiškino, kad 2018 m. nepanaudota net 76 proc. Klimato kaitos programos lėšų – apie 18 mln. eurų, o kurios ir naudotos, kažin ar labai tikslingai – už juos remontuotos Aplinkos ministerijai pavaldžių įstaigų administracinės patalpos ar leisti mokykliniai sąsiuviniai su informacija apie klimato kaitą.

Šį rugsėjį paskelbtame Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) aplinkosaugos veiksmingumo vertinime už pažangą kai kuriose srityse Lietuva pagirta, tačiau pabrėžiama, kad daugelis aplinkai kenkiančių veiksnių net ir suprastėjo. Šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) emisijos per pastarąjį dešimtmetį nesumažėjo, o transporto išmetamųjų dujų kiekis sparčiai augo – nuo 2005 m. padidėjo net 50 proc. Lietuvai taip pat rekomenduojama greičiau žengti žiedinės ekonomikos link, atkreipti dėmesį į vandens taršą maistinėmis medžiagomis dėl dažnesnio trąšų naudojimo ir nepakankamai valomas nuotekas.

EBPO pažymi, kad Lietuva yra paskelbusi ambicingus vidutinės trukmės ir ilgalaikius klimato kaitos švelninimo tikslus. Tačiau esamos politikos nepakaks norint juos įgyvendinti.

Žaliosios politikos instituto vadovas Remigijus Lapinskas neabejoja: Lietuva nesunkiai įgyvendins numatytas klimato kaitos suvaldymo priemones, nes esame dalis ES žygio žaliojo kurso link ir dalį kelio esame nuėję. Trys ketvirtadaliai miestų šildomi biokuru, vystoma daug vėjo, saulės elektros gamybos projektų. Trečdalis pramonės, kuri technologiniuose procesuose naudoja garą arba šilumą, apsirūpina juo biokuru, pramonės įmonės dalyvauja energetinėje transformacijoje – matome gamyklų stogus, nuklotus saulės elementais, didžiuliai korpusai šildomi biotermine šiluma.

Bėda: R.Lapinskas primena, kad esame prie mažumos ES valstybių, kurioje nėra CO₂ mokesčio. Didžiausias Švedijoje –130 dolerių už išmestą 1 t CO₂. Bet šiandien joje pusė energijos gaunama iš atsinaujinančių šaltinių.

Vilniaus universiteto Hidrologijos ir klimatologijos katedros profesorius dr. Egidijus Rimkus taip pat džiaugiasi, kad saulės energijos gamyba atpigo aštuonis kartus, tad saulė, kaip ir vėjas, pastaraisiais metais tapo konkurentabilūs energijos šaltiniai. Jis daug tikisi iš vėjo parko statybos Baltijos jūroje, kuris galėtų pagaminti apie ketvirtadalį visos Lietuvai reikalingos energijos.

Tačiau dviejuose sektoriuose situacija ne tik negerėja, bet ir blogėja.

Aviacija labai teršia, o kiekviena tarši veikla turi kainuoti: ar vairuoji taršų automobilį, turi taršų fabriką, ar skrendi lėktuvu, turi už tai susimokėti mokestį, nes kenki kitiems.

Siūlo apmokestinti

Transporto tarša per penkiolika pastarųjų metų augo 50 proc. R.Lapinskas atkreipia dėmesį, kad šiame sektoriuje atsinaujinančios energijos – biodegalų – naudojama tik apie 5,5 proc. Elektromobilių – vos apie 4 tūkst. iš maždaug 1,7 mln. Bet jų ir nebus daug daugiau, kol bus iššūkis nukeliauti net iš Vilniaus į Klaipėdą, nes kažkur ties Kryžkalniu gali atsidurti norinčiųjų įsikrauti elektromobilių eilėje arba nerasti veikiančios stotelės. "Trūksta infrastruktūros. Planai rengiami, bet norėtųsi, kad jie būtų įgyvendinami greičiau. Nei viena ministerija, nei atskira savivaldybė to neišspręs – stinga bendradarbiavimo", – kritikuoja R.Lapinskas.

Pasak jo, iššūkis – ir technologinis: tolimojo susisiekimo sunkiajam transportui kol kas biodegalai netinkami, elektros sprendimų arba nėra, arba jie brangūs.

Prof. E.Rimkaus įsitikinimu, reikia griežtinti ekologinius reikalavimus, o teršėjas turi mokėti. Jis siūlo apmokestinti važiavimą automobiliu, įvažiavimą į didžiųjų miesto teritoriją, kad kiekvieną dieną žmogus pagalvotų, ar jam tai apsimoka, nes didžiausią CO₂ emisiją transportas ir palieka stovėdamas spūstyse miestuose.

Alternatyvos: pasak E.Rimkaus, nors ūkininkai purkštauja, bet vis tiek turės žalėti. Tad geriau būti traukinio pirmame vagone ir gauti tam europinę paramą, nei vilktis iš paskos ir mokėti baudas, o dar ir nieko nepadaryti.

Ūkininkai turės keistis

Kita probleminė sritis – žemės ūkis. "Dabar kilęs ūkininkų konfliktas – būti žalesniems ar ne. Tačiau besiplečiantis grūdų ūkis, iki šiol nereglamentuojamos mineralinės trąšos, įsibėgėjantis daugiamečių pievų suarimas ir jų vertimas pasėlių laukais – priežastis, kodėl ir didėja  emisijos žemės ūkyje", – sako visuomenines aplinkosaugos organizacijas jungiančios Aplinkosaugos koalicijos pirmininkė Lina Paškevičiūtė.

Ji atkreipia dėmesį, kad žemdirbiai gauna dideles išmokas, bet jos turėtų būti kompensacijos, skatinančios žalėti, o ne mokamos už nieką. Jei kas gauna viešuosius pinigus, jie turi būti panaudojami sektoriui keistis visiems naudinga kryptimi.

Tendencija: pasak L.Paškevičiūtės, skaičiuojant šalies gamybos emisijas, paslepiamos eksportuotos kitur. Štai lietuviai – vieni daugiausia importuojančių prekių iš Kinijos, vadinasi, taršos rodikliai tenka Kinijai, nors vartojama Lietuvoje. R. Diržio nuotr.

Prof. E.Rimkus laikosi tokios nuomonės: "Ūkininkai dabar purkštauja, bet gali purkštauti kiek nori, vis tiek turės keistis. ES parama bus tiesiogiai susieta su tuo, kiek jie mažina CO₂ emisiją. ES užsibrėžė žaliąjį kursą ir gyvensime pagal šias taisykles, norime to ar ne. Todėl geriau būti traukinio pirmame vagone ir būti tarp tų, kurie sugeba gauti tam europinę paramą, kurią investuotume į žalinimo, klimato kaitos stabdymo procesus, o ne vilktis iš paskos ir mokėti baudas, o dar ir nieko nepadaryti."

R.Lapinskas atkreipia dėmesį: "Glazgo konferencijoje kartota: nustokime subsidijuoti iškastinį kurą. O Lietuva turi subsidiją ūkininkų naudojamam dyzelinui. Politika turi keistis."

Nauji ir įpročiai

Lietuva neišnaudoja ir kai kurių kitų galimybių. R.Lapinskas primena, kad esame prie mažumos ES valstybių, kurioje nėra CO₂ mokesčio; jį turi įsivedusios aštuoniolika Europos valstybių. Didžiausias jis Švedijoje – 130 dolerių už išmestą 1 t CO₂. Bet šiandien Švedijoje pusė energijos gaunama iš atsinaujinančių šaltinių, Stokholme visos transporto priemonės visiškai neišmeta CO₂ – elektriniai ar biodegalais varomi autobusai, elektriniai traukiniai, metro.

"Glazge buvo kalbama, kad visos valstybės turėtų įsivesti CO₂ mokestį, iš kurio finansuotų didžiąją transformaciją pereinant prie biokuro. Tai pasauliniu mastu garsiai pasakyta pirmą kartą", – atkreipia dėmesį R.Lapinskas.

Prof. E.Rimkus primena, kad kuo daugiau turime miškų, tuo daugiau jie gali absorbuoti anglies dvideginio ir tuo vykdyti šalies įsipareigojimus dėl CO₂ bus lengviau. Deja, Lietuvoje daug diskusijų dėl miškų ir yra įvairių nuomonių dėl žemėnaudos pokyčių.

Tam, kad išgelbėtume planetą, turime keisti ir savo, kaip vartotojų, įpročius. R.Lapinskas pabrėžia, kad jei atliekos išmetamos į sąvartyną, gaminasi ir metanas, kuris 20 kartų labiau veikia klimatą nei CO₂. Arba maisto grandinė: naikinamos Amazonės džiunglės, kad atsirastų plotų gyvulininkystei, ten užaugę galvijai skerdžiami, mėsa skraidinama į Europą, kur ant mūsų stalo atsiduria kaip brangus jautienos kepsnys. Klimato kaitos požiūriu tai labai blogai. Europoje atsiradusi programa –  trumpoji grandinė nuo ūkininko ant vartotojo stalo – daug geresnė.

L.Paškevičiūtė atkreipia dėmesį į dar vieną aspektą: pasauliniu mastu priimta skaičiuoti šalies gamybos emisijas, bet tai paslepia pagrindinę varomąją emisijų priežastį – vartojimą, į kitur eksportuotas vartojimo emisijas. Pavyzdžiui, lietuviai – vieni daugiausia importuojančių prekes iš Kinijos, vadinasi, taršos rodikliai ir problema tenka Kinijai, nors vartojama Lietuvoje. "Svarbu suvokti, kad reikia skaičiuoti ne tik savo lokalų poveikį klimato kaitai, bet ir sudaromą per vartojimą. Ir čia galime būti ambicingi keisdami savo įpročius", – pabrėžia aplinkosaugininkė.

Jos įsitikinimu, ir valstybės mastu teisiškai turime priimti ambicingesnius įsipareigojimus, kurie būtų konkretūs kiekvienam sektoriui – ką kas turi padaryti, kad pasiektų bendrą tikslą. "Pirma, žemės ūkyje turime apginti žaliąją kryptį, o viešieji pinigai turi būti naudojami siekiant, kad ūkininkavimas taptų palankus aplinkai. Antra, susitvarkyti transportą, automobilių mokestis galėtų būti viena iš priemonių to siekti. Trečia, neįvertiname gamtos potencialo: miškų kirtimo mastai per dideli", – neatidėliotinus darbus vardija visuomenininkų atstovė.

Bet ar Lietuvos valdžia girdi aplinkosaugos visuomenininkus? "Valdžia girdi ne kiek visuomenininkus, kiek ES. Verslo lobistai labiau girdimi. Bet dialogas yra, nors ir nepakankamas", – vertina L.Paškevičiūtė.

Kas bus, jei...

Vis dėlto optimizmo, kad valstybės pasiryžusios gelbėti pasaulį, po Glazgo konferencijos nepadaugėjo. Po Paryžiaus susitikimo 2015-aisiais buvo euforijos, kad įvardyta temperatūros kilimo riba – 1,5 °C ir sutarta imtis žygių jos neperžengti. Kas atsitiko, kad kartelė nuleista?

R.Lapinsko manymu, gal nebuvo įvertinta, kad žmonių skaičius auga, jie turtingėja – indai, kinai, kitos didelės tautos persėda nuo dviračių ant mopedų ar motociklų, auga poreikiai ir vartojimas, o įpročiai reikšmingai nekinta. Tad atsinaujinanti energetika sudaro tik 18–19 proc. ir patenkina tik didėjantį energijos poreikį, bet nesugeba pradėti mažinti iškastinio kuro dalies.

"Pripažįstama, kad svarbiausia pasaulio problema – klimato kaita ir tai nėra lokalu. Glazgo konferencija nuvylė ne tik mane – ko gero, didžiąją dalį žmonių. Bet šalys gina savo interesus, visi bando patenkinti Paryžiaus klimato susitarimu įsipareigotus veiksmus atlikti kuo mažesnėmis sąnaudomis", – sako R.Lapinskas.

Vilčių teikia, kad priimtame pagrindiniame dokumente kalbama apie valstybių veiksmų planų peržiūrą, po kurios turėtų atsirasti konkretesnis planas. Kalbėta, kad reikia nutraukti dabar milijardines subsidijas iškastiniam kurui, ypač akmens anglių naudojimui energijai gaminti. Pasirašyta miškų išsaugojimo deklaracija.

M.Gailius džiaugiasi, kad konferencijos pakte pirmą kartą įrašytos anglys ir iškastinis kuras – tai lig šiol 25-iose klimato kaitos konferencijose delegatams pavykdavo apeiti, ir ne be naftą išgaunančių valstybių įtakos, pasirašyta deklaracija dėl švaraus transporto, spartinančią perėjimą prie nulinės emisijos automobilių.

Vis dėlto JT Klimato kaitos konferencija – 26-oji, o nuo pirmosios 1995 m. anglies dvideginio išskyrimas deginant iškastinį kurą padidėjo beveik 50 proc., gamtos niokojimas pasiekė neregėtą mastą, pasak šią vasarą vos ne apokaliptines prognozes skelbiančio Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos mokslinio pranešimo. Jei viskas vyks kaip dabar, apie 1,5 °C šilimo ribą skaičiuojant nuo priešindustrinio laikotarpio – maždaug 1890–1900 m. negalima nė svajoti. Jau dabar pakilimas 1,1–1,2 °C.

Pasak prof. E.Rimkaus, prognozuojama, kad Lietuvoje artimiausius kelis dešimtmečius temperatūra ir toliau kils, o iki amžiaus pabaigos gali pakilti net 2–5 °C, žinoma, priklausomai nuo to, kaip kaip žmonija elgsis, kokio masto klimato pokyčiai vyks. Jei pokytis būtų 4–5 °C, Lietuva pereitų į visai kitą klimato zoną su visai kita augmenija, gausėtų ekstremalių meteorologinių reiškinių, daugėtų audrų, ypač pajūryje, atsirastų naujų ligų, lig šol mūsų kraštuose nematytų kenkėjų miškuose, žemės ūkyje. Tai, pasak E.Rimkaus, turėtų poveikį žemės ūkiui, žmonių sveikatai, bet nėra, ko negalėtume išgyventi. Tačiau, pasak profesoriaus, klimato kaita išprovokuotų ir naują didįjį tautų kraustymąsi, nes kai kur taptų neįmanoma gyventi. Tai mums būtų labai nepalanki. situacija.

Ganėtinai apokaliptinis scenarijus, kad nedelsdami imtumės pokyčių – tiek pasaulio, valstybių mastu, tiek ir asmeninių.

Kiek Lietuva prisideda prie klimato kaitos

Lietuvoje per metus į atmosferą išmesta 20 368 kt. (skaičiuojant CO₂ ekvivalentu) šiltnamio efektą sukeliančių dujų.

Pagal sektorius, naujausiais (2019 m.) duomenimis, jis išsidėsto taip:

Transportas – 31 proc.

Energetika – 27 proc.

Žemės ūkis – 20,9 proc.

Pramonė – 16,7 proc.

Atliekos – 4 proc.

Šaltinis: Aplinkos apsaugos agentūra