Klaipėdos ilgaamžės tebemoka juoktis

Klaipėdoje gyvena dvylika ilgaamžių, kurie jau atšventė savo šimtąjį gimtadienį.

Dienraštis „Klaipėda“ domėjosi, ar daugiau nei šimto metų sulaukę žmonės gali pasigirti sužinoję ilgo gyvenimo receptą arba pasidalinti patarimais, kaip gyventi, kad iki gilios senatvės išliktum žvalus.

Dienraščio aplankytos ilgaamžės turėjo tik vieną bendrą bruožą - jos nepamiršo šypsotis, o artimųjų yra vadinamos geraširdėmis.

Dainuoja ir vokiškai

Senelių globos namuose „Caritas“ gyvenanti Julė Ripinskaitė yra bene mylimiausia ir senelių, ir įstaigos darbuotojų senolė. Meiliai Julyte vadinama moteris 109-ąjį gimtadienį turėtų atšvesti spalį. J.Ripinskaitė nemato aplinkinio pasaulio, tačiau tai netrukdo ilgaamžei džiaugtis gyvenimu ir aplinkinius linksminti senoviškomis lietuviškomis dainomis ir pokštais.

J.Ripinskaitė puikiai atsimena ne tik lietuviškas, bet ir keletą vokiškų bei rusiškų dainų. Ji dažnai miega, patyliukais meldžiasi ir kartais, kai yra gerai nusiteikusi, papasakoja aplinkiniams istorijų iš savo gyvenimo arba uždainuoja.

Ilgaamžė, susitikusi su dienraščio žurnalistais, padainavo keletą dainų ir užkrečiamai kvatojosi. Į klausimą apie kavalierius J.Ripinskaitė atsakė juoku, o paskui tarstelėjo: „Valandėlę smulkaus juoko turėjom“. Paklausta apie kavalierius darsyk, senolė išsisukinėjo: „Kažiko, vaikeli, noriu miego.“

J.Ripinskaitės kaimynė greitai aštuoniasdešimties sulauksianti Vanda Medzevičienė pasakojo, kad Julytė jaunystėje buvo gera šokėja. Ir dabar ji kartais niūniuoja melodiją ir kojomis muša taktą ar net dėlioja žingsnelius.

„Caritas“ darbuotojos dienraščiui teigė manančios, kad Julytė dėl savo geraširdiškumo tiek ilgai žemėje užsibuvo.

Buvo geraširdė

Penkiaaukštyje Rumpiškės gatvėje gyvenanti Joana Šileikienė gegužės 30-ąją turėtų švęsti 105-ąjį gimtadienį. Su dukra ir jos vyru dienas leidžianti senolė puikiai miega ir nesiskundžia, kad jai kas nors skaudėtų. Pati nusiprausia, išplauna indus, o jei reikia, ir sriubą išverda.

Ilgaamžės dukra mano, kad mama tokio amžiaus sulaukė todėl, kad visą gyvenimą ir ūkyje, ir namuose tekina bėgdavo, visus darbus nudirbdavo. Be to, dukra neatsimena, kad mama būtų ant ko nors supykusi ar balsą pakėlusi. Net kai vaikai būdami jie su broliu pykdavę, kad kaimynų vištos daržą išlesė, mama juos visada ramindavusi, jog pykti nereikia, nieko tas nepakeis.

Daug meldžiasi

Dabar Slaugos ligoninėje dienas leidžianti Elžbieta Markevičienė gruodį atšventė 103-iąjį gimtadienį. Moteris atsimena daugybę dalykų iš savo jaunystės ir gali išsamiai papasakoti savo pirmosios meilės, vedybų ir vaikystės istorijas. Ilgaamžės sveikata - ne pati geriausia. Ji silpniau girdi ir mato, norėdama įkelti kojas į lovą, prašo aplinkinių pagalbos.

Braukdama ašarą, E.Markevičienė dienraščiui sakė, kad dievulis ją tiek ilgai žemėje laiko todėl, kad ji, matyt, per daug meldžiasi ir nėra niekam pikto žodžio ištarusi. Savo keturiems sūnums ji visada pataria gyventi santarvėje, kad ir kitiems gražu pažiūrėti būtų.

Metė rūkyti

1897 metais gimęs klaipėdietis Pranciškus Vaišvilas Kražių gatvėje gyvena su dukterimi Joana Žutautiene. 107 metų senolis, gegužę laukiantis dar vieno savo gimtadienio, šiuo metu nekaip jaučiasi. Iki pat šimto metų jubiliejaus klaipėdietis rūkė „Prima“ cigaretes ir pyko ant dukters, jei ši mėgindavo įsiūlyti silpnesnių. Pasak J.Žutautienės, tėvas niekada „pijokas“ nebuvo, bet taurelės taip pat neatsisakydavo. Ir dabar, per šventes, senolis mėgsta išgerti raudono „Kagoro“ vyno.

Pasak jo dukters, tėvas yra skundęsis, kad per ilgai žemėje užsibuvo – per visus tris amžius.