Vienas šviesaus atminimo matematikos mokytojas savo mokiniams kartodavo auksinę taisyklę: "Jei nežinai, ką daryti, kelk prieš skliaustus." Ši dar tarpukariu dirbusio pedagogo formulė praversdavo net dvejetukininkams, iš kurių šio mokytojo rankos nulipdydavo silpnus ketvertukininkus, ir padėdavo beveik visada.

Šių dienų Lietuvoje tokia pati auksinė taisyklė visiems gyvenimo atvejams yra rodyti dėmesį šeimai. "Jei nežinai, ko griebtis, griebk šeimą", – tokia yra tautinių politikų taisyklė visiems gyvenimo atvejams.

Metais, kai statistiniai rodikliai rodė ūkio augimą, Lietuvos šeimos buvo laikomos ta tiksline grupe asmenų, į kurių dėmesį pretendavo nuolatos apie artėjančius rinkimus galvojančios politinės partijos. Galvojančios ir suokiančios apie rojų tėvams ir vaikams, kurį esą įmanoma įkurti be didelės žalos valstybei, jos socialinei sistemai bei rinkos ekonomikai.

Tokių kairiųjų Vyriausybės kalbų piliečiai prisiklausė sočiai, prisiklausė ir patikėjo, kad didžiausia šalies vertybė išties tampa šeima, pradėjo masiškai (na, beveik) gimdyti vaikus, prašyti valstybės pagalbos išieškant alimentų nemokančių tėvų ir motinų, prekybos centrų reikalauti pritaikyti įeigas vaikiškiems vežimėliams. Nors labiau nei grynųjų iš valstybės šeimoms reikėjo tokios vaikų ugdymo sistemos, kuri neverstų būti kyšininkais, užliūliuoti pažadų praradome budrumą ir pasitenkinome grynaisiais.

Po rinkimų į valdžios olimpą užsiropštę dešinieji, radę tame olimpe didelę špygą – t.y., skylę valstybės kišenėje – vėl prisiminė šeimą. "Jei nežinai, ko griebtis, griebk šeimą." Ir griebė. Abiem rankomis. Viena ranka ėmė glostyti daugiavaikes šeimas, rinko darniausias. Kitą ranką grūdo į tų pačių šeimų kišenę, traukė iš jos ne tik teisėtus lūkesčius, bet ir išmokas, galimybes visavertiškai auginti vaikus, išleisti juos į tautinius universitetus ir kolegijas.

Maža to, šiandien paaiškėja, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerija nori atgaivinti daug triukšmo visuomenėje sukėlusį Paramos šeimai pagrindų įstatymo projektą. Naujojo dokumento autoriai tikina kursiantys tokį įstatymą, kuris neįspraustų šeimos į jokius rėmus, neakcentuotų finansinės paramos, bet padėtų šeimos nariams prisiimti įstatymų tvarka jiems numatytas pareigas...

Girdint naują porciją postringavimų apie šeimas, norisi tik vieno – paprašyti palikti jas ramybėje. Šeima – ne gelbėjimo šiaudas, kai norisi imituoti veiklą. Apie šeimą visai nebūtina kalbėti, nereikia jos įtraukti į kokį "nacionalinių vertybių sąrašą". Iš valstybės jai reikia labai nedaug: vaikams – gerų darželių ir mokyklų, tėvams – galimybės ramiai užauginti vaikus.