– Per pastarąsias savaites visuomenėje girdėjome tikrai ne vieną atgarsį sulaukusį atvejį. Ir štai vakar Panevėžyje mažametė smogė peiliu kitai bendraamžei, o štai kiek ankščiau Šiauliuose mokytojas paragino vaiką padėti telefoną, o jis užsipuolė mokytoją. Ką tai rodo apie vaikų dabartinę situaciją?
– Na, aš, matyt, pradėčiau nuo to, kad tikriausiai tai rodo įtampą. Ir galvoju, vaikai grįždami į mokyklas tikrai išgyvena įvairius jausmus. Ne tik kartais džiaugsmą, kad susitiks su bendraamžiais, bet, aišku, yra ir visokio nerimo, ir grįžta santykiai tie patys. Kartais tie santykiai tikrai turi labai ilgą istoriją. Pavyzdžiui, yra prasidėję sudėtingos konfliktinės situacijos praeitais mokslo metais ir grįžus į mokyklą reikia vėl kažkaip susidėlioti, kaip mes čia bendraujam, kaip būnam. Tai, manau, kad, visų pirma, tai yra įtampos išraiška, nes jos apskritai yra labai daug.
Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:
– Vaikų linija kasdien sulaukia, kaip ir man atskleidėte, maždaug 300 vaikų skambučių kasdien. Taigi, ką girdite? Jūs esate tie pirmieji fronto linijose, kurie išklausote vaikus, bandote jiems padėti. Ar tos problemos yra panašios, ar vaikai skambina ir pasakoja apie įtampą savo aplinkoje?
– Tai paprastai mes, kai žiūrime, na, pavyzdžiui, kokią metų statistiką, tai pastebim, kad yra kažkokios kelios dominuojančios temos. Pagrindinės, pavyzdžiui, santykiai su tėvais, santykiai su bendraamžiais. Ir jos daugybę metų nesikeičia. Bet tikrai mes jaučiame, kad yra tam tikras sezoniškumas. Pavyzdžiui, prasidėjus mokslo metams tikrai grįžta tokios mokyklinės temos. Jų galbūt nėra taip labai labai daug arba kad užpila vien tik tomis temomis, bet tikrai vaikai daugiau pasakoja ir apie iššūkius grįžus, bendraujant su bendraamžiais, ir apie patiriamas patyčias ar kitokią agresiją iš bendraamžių, ir apie kažkokius iššūkius, kaip reikia grįžti į ritmą, kaip vėl reikia ruošti pamokas, arba kaip sunku vėl susikaupti ir būti pamokose. Tai tikrai tas perėjimas iš vasaros laikotarpio į mokslo metus kelia vaikams įvairių jausmų, ir dalis vaikų, kai jaučia, kad nori pasitarti, jie kreipiasi į Vaikų liniją.
– Kiek galėjo sumaišyti kortas COVID-19, nes mažai socializavomės tuo metu, nėjome į ugdymo įstaigas, bendravome tik per elektroninius prietaisus. Ar tai galėjo dabar paskatinti atgimstančios agresijos atvejus?
– Tai aš sakyčiau, kad dabar gal jau mažiau jaučiam COVID-19 įtaką negu tai buvo tik išvis pasibaigus arba kai prasidėjo tas laisvesnis laikotarpis, kada vaikai grįžo į mokyklas. Tai manyčiau, kad viena vertus taip, dalis vaikų tikrai vis dar turi iššūkių, kurie yra prasidėję per COVID-19 pandemiją. Tie elgesio ar emociniai sunkumai tęsiasi iki šiol. Ir čia, matyt, mes galim kelti klausimą arba svarstyti, kad galbūt nėra ir prieinamos pagalbos tiems vaikams, kurie susiduria su emociniais ir elgesio sunkumais. Kita vertus, aš neabejoju, kad už kiekvieno tokio atvejo, kuomet yra kažkoks agresijos protrūkis, mes turim kažkokį nepamatytą vaiką. Labai retai kada vaikai, na, tiesiog ima ir pradeda kažkaip netinkamai elgtis. Tos situacijos užauga. Tikėtina, kad tai yra vaikai, kurie tikrai galbūt turėjo kažkokių sunkumų praeityje ir jiems nebuvo suteikta pagalba. Galbūt yra kažkokia įtampa šeimoje ir ji jau yra išreiškiama kažkur santykiuose su bendraamžiais. Tai man atrodo, čia yra svarbi dalis, kad nepriklausomai nuo to, kokia yra situacija, labai yra svarbu, kad vaikams būtų prieinama pagalba. Čia aš kalbu apie emocinę paramą. Čia mes, kaip Vaikų linija, tikrai galim atliepti ir vaikams yra prieinama bent 12 valandų per parą šita parama. Tai yra labai svarbi profesionalų, specialistų tęstinė pagalba tiems vaikams, kuriems neužtenka tik emocinės paramos.
– Ar aš gerai suprantu, kad karas smėlio dėžėje gali persikelti į karą ir mokykloje?
– Žinoma. Tai, kas vyksta smėlio dėžėje, kai vaikai yra maži, mokykloje įgauna visiškai kitą mastą, vaikai auga, jie įgauna naujų įgūdžių, o tam tikros problemos, kurios kaupėsi nuo mažumės, jos tikrai yra linkusios kauptis ir užaugti, jeigu niekas su tomis problemomis vaikui nepadeda dorotis.
– Kaip tėvams reikėtų reaguoti? Kada reikėtų suprasti, kad tai yra tik agresija ar net agresija, o kada tai yra tik pyktis?
– Na, aš pasakyčiau, kad apskritai, jeigu suaugusieji pastebi, kad agresyvus elgesys kartojasi mokyklinėje aplinkoje, su bendraamžiais ar net ir šeimoje, nežinau, tarp brolių ir seserų, ir jaučia, kad jų taikomi reagavimo, stabdymo būdai neveikia, tikrai nebijotų pasitarti su kuo nors. Nes agresyvus elgesys gali žymėti begalę dalykų. Gali būti, kad vaikas tiesiog jaučiasi bejėgis, gali būti, kad jis turi labai žemą savivertę ir nežino, kaip su tuo susidoroti, gali būti, kad jis jaučia įtampą. Tikrai tos situacijos yra labai, labai skirtingos. Ir tam, kad kažkaip suprastume, kas yra nutikę su vaiku, kad tai yra jo būdas bendrauti arba jo būdas išreikšti jausmus, tikrai reikalingas kažkokio bešališko žmogaus žvilgsnis. Tai aš tikrai sakyčiau, nelaukim, kol vaikai jau ten pasielgs kažkaip neprognozuojamai ir kažką labai rimtai sužeis, bet pastebėję, kad, nežinau, mes nesusikalbam, vaikas mūsų neįsileidžia, mes nežinom, kas su juo vyksta, tikrai kreipkimės pagalbos. Tai padės užkirsti kelią.
Naujausi komentarai