Koks buvo žmogus, kurio vardas neatsiejamas nuo garsiausių „Žalgirio“ triumfų? Kaip jį prisimena bendražygiai ir sporto pasaulio žmonės?
Apie tai prisiminimais dalijosi buvęs krepšininkas Sergejus Jovaiša (toliau – S. J.) ir krepšinio žurnalistas Vidas Mačiulis (toliau – V. M.).
– Esate sakęs, kad darėte pirmą ir praktiškai paskutinį interviu su V. Garastu. Kokį jį prisimenate?
– V. M.: Nors visų laukia tokia pati ateitis, bet mūsų kartai tai buvo sovietinių laikų krepšinio treneris genijus. Visą krūvį, tą sunkų maišą ant pečių nešė V. Garastas.
Aš 47-erius metus artimai su juo bendravau. Buvome bičiuliai ir broliai, žinojau visas jo nuoskaudas, rūpesčius ir džiaugsmus. O viskas prasidėjo atsitiktinai. 1979 m. Kauno „Žalgiris“ krito iš Sovietų Sąjungos aukščiausiosios krepšinio lygos, ir pereinamasis turnyras vyko Kaune.
Tai buvo kovo mėnesio pabaiga. Amžiną atilsį Stepas Butautas perėmė komandą iš buvusio trenerio, kad kaip nors ją išlaikytų aukščiausioje lygoje. Ir ji liko.
Tais pačiais metais, nežinau, kas man apšvietė protą, sugalvojau Kauno sporto halėje daryti minutės pertraukėles, per kurias imdavau interviu iš žaidėjų ir trenerių. Tai dariau dešimt metų.
Tada galvojau, kad ir aš turiu kuo nors prisidėti, kad Kauno „Žalgiris“ išliktų aukščiausioje lygoje. Prieš rungtynes, jų rytą, su visais žaidėjais ir treneriais darydavau interviu apie tai, kaip žaisime, kaip reikia save nuteikti.
Ir tada, ir dabar prieš rungtynes skambėdavo muzika. Nuvykęs į redakciją sumontuodavau dvidešimties minučių įrašą apie tai, kaip jie apšyla. Man buvo labai gražu skaityti, nors jie dėkojo ir žodžiu, kai S. Butautas sporto laikraščiui pasakė: „Ačiū šeštajam žaidėjui, kad mes išlikome aukščiausioje lygoje.“
Po to pirmą ar antrą dieną prie manęs priėjo „Žalgirio“ sporto tarybos pirmininkas ir sako: „Padaryk interviu su V. Garastu. Jis nuo rudens bus „Žalgirio“ vyriausiasis treneris.“ V. Garastas mane jau pažinojo iš eterio.
Parengiau interviu apie jo karjeros pokyčius. Iš pradžių jis sakė: „Oi, nenoriu, negaliu.“ Galiausiai padariau puikų interviu. Kitą dieną buvo transliuojama laida apie komandą, apie tai, kaip jis ją paruošė. Kai prasidėjo mano dešimt metų trukusios minutės pertraukėlių laidos ir reportažai, buvau labai artimas su visais, o ypač su V. Garastu.
– V. Garastas buvo pavadintas genialiu treneriu. Kur buvo jo genialumas?
– S. J.: Man teko jį pažinti dar ilgiau, nes jaunių krepšinyje žaidžiau už Anykščius, o mes dažnai susitikdavome su Biržais. Jo akyse visą laiką degė noras laimėti. Jam pergalė buvo būtina.
Tuo metu, kai jis atėjo po nesėkmingo sezono, kaip ir pasakojo kolega V. Mačiulis, jis tikrai nebuvo tvirtai įsitikinęs, ar mes tų pergalių galime pasiekti. Bet jis pradėjo nuo to, kad kaip vyresnis žmogus – mažiausiai dvidešimt metų vyresnis už kiekvieną iš mūsų – ėmė ieškoti kelio į mūsų galvas, o paskui ir į širdis.
Mes jį iš karto pripažinome ir pradėjome vadinti tėvu. Per daugelį dešimtmečių tas jo vardas išliko. Toks jo požiūris į žaidėją leido mums gyventi prasmingą krepšinio laikotarpį, kuriame pergalių buvo gerokai daugiau negu nesėkmių.
Svarbiausia, kad jis neprimesdavo savo taktikos. Pasiūlydavo tam tikrus derinius, bet iš karto susitikdavo mūsų žvilgsniai – tarsi reikėdavo įvertinti, tinka tai ar ne. Jis nebyliai taip tardavosi ir leisdavo žaidėjams tuose deriniuose elgtis laisvai, kaip jie sugeba ir išmano, aišku, be ypatingos saviveiklos. Tačiau jis pasitikėdavo žaidėjais.
– Ar jis nebuvo griežtas žaidėjams?
– S. J.: Kartais būdavo, kad jis supykdavo, bet tą pyktį dažnai paversdavo juokais. Jis turėjo gerą humoro jausmą.
Prisimenu vieną atvejį, kai iš eilės gal kokie aštuoni ar devyni metimai buvo nepataikyti. Tada V. Garastas sakė: „Žiūrėkite, jūs gal vieną kartą pataikykite į tą krepšį arba spirkite nuo centro – gal koks vienas įkris.“ Iš karto įtampa nukrisdavo ir krepšys atsirišdavo.
Visas „Žinių radijo“ interviu – vaizdo įraše:
Naujausi komentarai