Būtent tiek boružėlių namuose turi šilutiškė Estera Žiliuvienė. Tiesa, visos taškuotosios jos namuose – patys įvairiausi daiktai. Tačiau aplanko ir tikrosios, kai kurios jos namų balkoną, dideliam moters džiaugsmui, net pasirenka žiemos miegui.

Iš kur ta meilė ir išskirtinis dėmesys boružėlėms, pašnekovė negali pasakyti. Tiesiog prieš kokį dešimtmetį vieną dieną namuose atsirado pirmoji boružėlė, o paskui ją – ir visos kitos. Dabar moters namuose šimtai įvairių raudonų ir juodai taškuotų daiktų – žaislų, žaidimų, laikrodžių, taupyklių, knygų skirtukų, atvirukų, statulėlių, dėžučių, mokyklinių priemonių, servetėlių, rankšluosčių, žvakučių, žiebtuvėlių, indų, magnetukų, žvakidžių, gėlių vazonų, pagalvėlių, kilimėlių ir dar daug visko.

Aplinka: boružės Esteros namuose draugiškai įsikūrusios specialiose lentynose. / E. Žiliuvienės asmeninio archyvo nuotr.

Tik gerokai vėliau kolekcininkė išsiaiškino, kad boružė – jos talismanas, nes pagal horoskopą ji – Liūtas. „Keista buvo, kai sužinojau. Atrodytų, liūtas – toks grėsmingas gyvūnas, o jo talismanas – mažutė boružėlė“, – stebisi Estera.

Nusiperka ji ir boružėmis puoštų drabužių, juos mielai dėvi, įvairių aksesuarų – rankinių, segių, auskarų, vėrinių, juos puošiasi. Net dekoruotus boružėmis batus turi.

„Saldainiukų būna visokių boružiukų – tai aš nusiperku ir vis sakau, kad valgysiu, bet pati nevalgau, nebent pasidaliju su kitais“, – sako pašnekovė.

Boružėlių E. Žiliuvienei dovanoja šeimos nariai, draugai, pažįstami – visi žino jos pomėgį, tad, kas kur pamato, nuperka. Turi boružėlių iš įvairių pasaulio šalių – Latvijos, Lenkijos, Švedijos, Norvegijos, Danijos, Šveicarijos, Vokietijos, Prancūzijos, Ispanijos, Turkijos, Italijos.

E. Žiliuvienės asmeninio archyvo nuotr.

Pati irgi perka – iš kolekcininkų grupių, internetinėse parduotuvėse. Sako, užeina ko nors ieškodama į kokį internetinį puslapį, ta pačia proga patikrina, ar yra boružėlių. Randa – perka ir siunčia namo. Tik dabar jau renkasi kuo mažesnes, nes nebetelpa namuose – šiuo metu savo kolekcijai Estera skyrusi vieną kambarį.

Mano darbas susijęs su vaikais – gal dėl to ir mano boružėlės vaikiškos. Labai mieli man šie maži padarėliai.

„Feisbuko kolekcininkų grupėje susipažinau su viena moterimi, kuri man pasiūlė boružėlę, – nusipirkau. Ji gyvena užsienyje, po blusturgius vaikšto, tai dabar vis ką radusi klausia, ar man reikia. Nuperka ir atsiunčia. Oi, kaip džiugu tuos siuntinius gauti“, – sako kolekcininkė.

Pati kur nors nuvykusi boružėlių parsiveža – jai net nereikia ieškoti, bet kur užėjus iškart į akis krinta, o kiti net nepastebi. Kitą kartą tiesiog jaučia, kur užeiti reikia.

„Pastaruoju metu stengiuosi šiek tiek save riboti, nes boružėlių jau tikrai daug ir kartais pagalvoju: kur jas dėsiu, kam paliksiu? – sako pašnekovė. – Sūnūs mano dideli, jiems tokie dalykai neįdomūs. Anksčiau galvojau, gal turėsiu anūkėlę, tai kai pamatydavau kokių mergaitiškų drabužėlių, vis pirkdavau. Tačiau turiu anūkėlį. Jam esu dovanojusi ne vieną boružėlę. Kartais kokias kojines su boružėlėmis užsimauname ir vaikštome abu vienodomis kojinėmis.“

E. Žiliuvienės asmeninio archyvo nuotr.

Didžiausia boružė moters kolekcijoje – pripučiamas pufas. Boružės, už kurias teko sumokėti daugiausia, – segės, auskariukai, bet ir tie nebuvo labai brangūs. Sako, jei ką labai gražaus pamatytų, nepagailėtų ir 100 eurų. Tačiau ne daiktų vertė svarbiausia, o tai, kad jie yra širdžiai mieli.

„Kartais, kai būna liūdna, einu į miestą ieškoti boružėlių. Visada randu – tad nuotaika pasitaiso. Matyt, yra kažkoks vidinis poreikis“, – svarsto Estera.

Laisvalaikiu ji sako paskaitanti ir apie tikrąsias boružes, kurių pasaulyje yra labai daug rūšių. Juokauja, kad, benaršydama internete, ir kalbų pasimoko, – tenka išsiaiškinti, kaip boružė vadinasi kitomis kalbomis, pavyzdžiui: švediškai – nyckelpiga, prancūziškai – coccinelle, lotyniškai – adalia, lenkiškai – biedronka, ispaniškai – mariquita.

E. Žiliuvienės asmeninio archyvo nuotr.

„Mano darbas susijęs su vaikais – gal dėl to ir mano boružėlės vaikiškos, – juokauja kolekcininkė. – Labai mieli man šie maži padarėliai ir šiaip mėgstu mažus daiktus. Kažkas renka didelius, grubius daiktus, o man reikia smulkių, gražių – tokių, kad net suskaičiuoti, kiek jų yra mano kolekcijoje, būtų sunku.“

Prieš šešerius metus Šilutės Fridricho Bajoraičio viešojoje bibliotekoje Estera rengė savo kolekcijos parodą – boružių jau tada turėjo apie 500. Nuo to laiko taškuotųjų tiesiog nebeskaičiuoja, bet visada mielai savo kolekcijoje randa vietos vis naujoms.