Briuseliui pirštu parodžius į Lietuvos jaunimo nedarbo statistiką, Vyriausybė suskubo taisyti padėtį prašydama ir visuomenės pagalbos.

Beveik mėnesį laiko ji kvietė gyventojus teikti savo pasiūlymus, kokių papildomų priemonių reikėtų imtis sprendžiant šią problemą. Tai – ne pirmoji tokia vieša konsultacija, tačiau politologai pastebi, kad į visuomenę atsigręžiama tik šalies „ligoms“ gerokai paūmėjus.

Priemonė – gera, naudojimas – nevykęs

Vasarį Vyriausybė paskelbė viešąją konsultaciją „Kokias papildomas priemones siūlytumėte jaunimo nedarbo mažinimui“. Teikti savo pasiūlymus buvo galima užpildant formą interneto svetainėje arba siunčiant el. paštu. Juos turėtų svarstyti Premjero Andriaus Kubiliaus sudaryta darbo grupė.

Tuo metu 2011-aisiais šalies gyventojai buvo raginami išsakyti nuomonę dėl galimų nedarbo apskritai mažinimo priemonių. Tąsyk šalies gyventojai, emigrantai bei įvairios organizacijos pateikė beveik 200 pasiūlymų.

Politologas Algis Krupavičius sako, kad viešos konsultacijos nėra Lietuvos išradimas – demokratinėse šalyse, ypač Europoje, per pastarąjį dešimtmetį jos yra gana paplitęs reiškinys. Vis dėlto jis atkreipia dėmesį, kad mūsų visuomenė apie šių konsultacijų galimybes žino per mažai.

„Vyriausybė ir kitos žinybos turėtų atlikti gerokai platesnį ir intensyvesnį viešinimo darbą. Tuomet rezultatai, ko gero, būtų išties reikšmingesni. Dabar tos konsultacijos yra labiau propagandinis dalykas ir sudėtinga pasakyti, ar jos turi kokią apčiuopiamą naudą. Priemonė yra gera, jos naudojimas – kol kas ne itin vykęs“, – konstatuoja A. Krupavičius.

Temos pateikiamos pavėluotai

Pasak A. Krupavičiaus, viešųjų konsultacijų temos visuomenei pateikiamos ne laiku ir ne vietoje – suinteresuotas asmuo pats turi ieškoti apie tai informacijos. Visuomenė, mano politologas, turėtų būti daugiau informuojama per žiniasklaidą, ne mažiau svarbi ir organizacijų, atskirų ekspertų nuomonė.

„Temos taip pat šiek tiek konjunktūriškai pasirinktos. Be abejo, jaunimo nedarbas yra labai svarbi problema, bet kol Briuselis pirštu nedūrė į problemą, Lietuvos politikai, įskaitant ir Prezidentę, tos problemos ne itin matė.

Kai valstybės vadovai sugrįžo iš Briuselio, kur buvo pateikta jaunimo nedarbo statistika, o Lietuva joje yra viena paskutinių Europos Sąjungoje (ES), buvo suprasta, kad tai – problema, reikia imtis kažkokių veiksmų“, – su lrt.lt pokalbį tęsė A. Krupavičius.

Panašiai mąsto ir politologas Vytautas Dumbliauskas, kurio teigimu, skubiai parengtos tokios priemonės atrodo dirbtinos – Prezidentė esą garsiai įvardijo problemą ir dabar mėginama parodyti, kad kažkas daroma.

„Nemanau, kad nieko nebuvo daroma, bet jaunimo nedarbas yra sistemiškas reiškinys, pati sistema nepriima jaunų žmonių“, – įžvalgomis dalijosi V. Dumbliauskas.

A. Krupavičius priduria, kad tokias konsultacijas su visuomene reikia rengti operatyviai – kol problema yra „karšta“. Lietuva esą kol kas neturi tradicijų, kaip įtraukti visuomenę į tokias priemones, o veiksniai, kuriais stengiamasi tai daryti, nėra pakankami.

Vyriausybei nebuvo kada klausyti?

Kaip LRT interneto tarnybai komentavo Lina Karsokaitė, Vyriausybės Komunikacijos departamento direktorė, atsiliepdami į Vyriausybės kvietimą dėl jaunimo nedarbo šįmet žmonės pateikė apie 30 pasiūlymų.

Lyginant su praėjusiais metais vykdyta akcija šį kartą piliečių aktyvumas nėra toks didelis, pasak L. Karsokaitės, dėl klausimo specifikos ir problemos aktualumo tik tam tikrai visuomenės daliai.

Anot L. Karsokaitės, 2011-aisiais gauti pasiūlymai buvo svarstomi Vyriausybės posėdyje. Iš įgyvendinamų siūlymų esą Seimo pavasario sesijoje turi būti svarstomi keli projektai.

„Manome, kad toks bendradarbiavimo būdas yra naudingas abiem pusėms. Jis ne tik leidžia piliečiams dalyvauti ir prisidėti prie sprendimų priėmimo, bet ir ugdo pilietiškumą“, – lrt.lt dėstė departamento direktorė, besitikinti, kad ateityje žmonės aktyviau įsitrauks į konstruktyvų dialogą.

„Galima surasti šimtus atvejų, kai verslininkai skundžiasi žurnalistams, kad Vyriausybė negirdi jų pasiūlymų. Sukurta nuomonė, kad Vyriausybė neįsiklauso į piliečius. Galima suprasti – ji veikė ekstremaliomis sąlygomis, grėsė visiška krizė ir nebuvo kada klausyti. Visuomenei niekada nebus per daug spausti valdžią, pas mus ji spaudžiama per mažai. Valdžia visada turi jausti kvėpavimą į pakaušį“, – pokalbį baigė V. Dumbliauskas.