Konstitucinis Teismas (KT) pripažino, kad invalidumo pensija gali būti skiriama ir mokama laikinai, bet pabrėžė, kad nustatomas invalidumo pensijos laikotarpis negali būti nepagrįstai trumpas ar pernelyg dažnai keičiamas.

Priešingu atveju gali būti pakenkta ir asmens orumui, jo sveikatai, konstatavo KT.
Pažymėta, kad šiuo metu invalidumo pensijos skyrimo ir mokėjimo terminai yra nustatyti socialinės apsaugos ir darbo bei sveikatos ministrų įsakymu, neapibrėžiant kriterijų, pagal kuriuos nustatomi skirtingi terminai.

Nutarime konstatuojama, kad asmuo, kuriam invalidumo pensija buvo paskirta terminuotai, įgijo teisėtą lūkestį, kad jam paskirta pensija bus mokama iki nustatyto termino pabaigos.

Toks asmuo negali turėti teisėtų lūkesčių gauti invalidumo pensiją pasibaigus šios pensijos mokėjimo terminui, jis negali pagrįstai tikėtis, kad jeigu jam nustatytą terminą buvo paskirta ir mokama invalidumo pensija, ji ir toliau bus skiriama bei mokama pasibaigus šios pensijos mokėjimo terminui. Tokie lūkesčiai negali būti laikomi teisėtais, pagal Konstituciją jie nėra valstybės ginami ir saugomi.

Taip pat pripažinta, kad invalidumo pensijos, kurios buvo skiriamos terminuotai, galėjo būti skiriamos ne ilgesniam kaip 2 metų terminui.

Taigi asmuo, kuriam invalidumo pensija buvo paskirta ir mokama 2 metus, įgijo teisėtą lūkestį, kad jam paskirta pensija bus mokama iki jam nustatyto invalidumo grupės termino, kuris negalėjo būti ilgesnis kaip 2 metai, pabaigos.

Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas pripažino, kad asmenims jų įgytos teisės jiems paskirtą invalidumo pensiją gauti nustatytą terminą buvo išsaugotos, nebuvo pažeistas jų teisėtas lūkestis, kad paskirtoji pensija bus mokama iki nustatytos invalidumo grupės termino pabaigos.

Valstybė, nustatydama pensijų mokėjimo tvarką, galėjo padidinti netekto darbingumo lygį, bet privalėjo įvykdyti anksčiau prisiimtus įsipareigojimus mokėti pensiją ne ilgiau kaip dvejus metus.

Vilniaus apygardos administracinis teismas prašė ištirti, ar Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 32 straipsnio 2 ir 4 dalys, kurios įtvirtina ne mažesnį kaip 45 procentų netekto darbingumo dydį, kurį nustačius asmuo įgyja teisę į invalidumo pensiją (netekto darbingumo pensiją), neprieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui (valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos atvejais).