Kūčios yra tarsi ataskaita už praėjusius metus – žmogus atsiskaito savo sąžinei ir susitaiko su artimiausiais žmonėmis, teigia Vida Olechnovičienė, Lietuvos liaudies buities muziejaus Edukacijų ir renginių skyriaus vyresnioji muziejininkė.

„Per Kūčias susirenkame su šeima valgyti paskutinės metų vakarienės ir įvertinti tai, kas jau yra praeityje, susikaupti, ir paskutinį tamsiausią vakarą, kada įvyksta lūžis, vedantis į šviesą ir viltį, mes tikime, kad jis stebuklingas – galima jau pranašauti, kokie bus ateinantys metai“, – teigia V. Olechnovičienė.

Vaikai sutaikydavo kaimynus

Pasak muziejininkės, ankstesniais laikais Kūčių rytą būdavo stengiamasi atsikelti kuo anksčiau, nes laukdavo daug darbų. Vyrai tvarkydavo aplinką, sočiau pašerdavo gyvulius. Moterys ruošėsi namuose: reikėdavo namus sutvarkyti, patiekalų Kūčių vakarienei priruošti, papuošti aplinką šiaudinukais ir eglišakiais, vėlesniais laikais namuose atsirado ir eglutė.

„O jeigu iki Kūčių nesuspėdavo susitaikyti su kaimynais, tarpininkais dažnai tapdavo vaikai. Šeimininkas ar šeimininkė įduodavo kalėdaitį, tas vaikelis nueidavo pas kaimyną, šis kalėdaitį būtinai priimdavo kaip atsiprašymo ženklą ir ką nors įdėdavo parnešti atgal lauktuvių“, – pasakoja V. Olechnovičienė.

Vakarinei žvaigždei patekėjus, prasidėdavo Kūčių vakarienė. Pirmiausia tėvelis ar vyriausias vyras atnešdavo šieno, jį paklodavo ant stalo, tada būdavo patiesiama kiek įmanoma baltesnė staltiesė, padedami patiekalai.

Pasak muziejininkės, Kūčios yra uždara šeimos vakarienė, todėl kiekviena šeima kurdavo savo tradicijas ir jas perduodavo kitoms kartoms.

„Iki šiol kai kur kaime Dzūkijoje yra tradicija šeimininkui aplink pirkią tris kartus apnešti duonos kepalėlį, pabelsti į duris, tada esantis namuose paklausia, kas čia eina, atsako, kad Šventa kūčia arba Dievulis su Šventa kūčia. Tada šeimininkas tą duonelę padeda ant stalo ir taip prasideda apeiginė vakarienė“, – pasakoja Liaudies buities muziejaus atstovė.

Prasidėjus vakarienei, vyriausias vyras palaimina stalą, tada būna bendra malda, dalinimasis kalėdaičiu ir gražiais linkėjimais.

Patiekalai atspindi lietuvių ūkininkavimo istoriją

Kaip pasakoja V. Olechnovičienė, Kūčių vakarienės patiekalai atspindi mūsų ūkininkavimo istoriją. Rašytiniuose šaltiniuose yra užfiksuota per 100 skirtingų patiekalų, nes kiekvienas regionas turi savitumų. Tačiau Kūčių vakaro patiekalai turi būti pasninko patiekalai.

„Tie patiekalai yra surinkti gamtoje, sužvejoti. Tai – grybai, uogos, pačių užauginti produktai, grūdai, ankštiniai augalai“, – vardija pašnekovė.

Ji sako, kad yra keletas paaiškinimų, kodėl ant Kūčių stalo yra 12 patiekalų: viena versija – nes metuose yra 12 mėnesių, kita – nes Kristus turėjo 12 mokinių.

Paskutiniu metu labiausiai paplitęs patiekalas yra kūčiukai. Tai, anot V. Olechnovičienės, yra apeiginė duona, kuri jungia ne tik šeimos narius, bet ir išėjusiuosius anapilin.

„Manoma, kad tai yra apeiginė duonelė vėlėms pavaišinti. Kadangi joms daug nereikia, todėl ji tokia smulki“, – LRT.lt sako muziejininkė.

Pasak jos, kūčiukus galima valgyti ne tik vienus, bet ir su aguonų pienu, kaip sriubą. Kai kur Lietuvoje naudojamas miešimas – virintas ir medumi pasaldintas vanduo, kuris tinka ne tik prie kūčiukų, bet ir prie Aukštaitijoje populiaraus patiekalo – virtų kviečių. Kai kur per Kūčias gamindavo patiekalus iš linų sėklų, Žemaitijoje buvo gaminama ir iš kanapių.

„Gamindavo net kanapių pieną, kurį vadindavo ožio pienu“, – pasakoja pašnekovė.

Ant stalo taip pat būdavo dedama vaisių ir riešutų. Atsigerti gamindavo kisielių ir kompotą, kartais gerdavo tiesiog vandenį. Verdant kisielių būdavo atliekama apeiga, kuriai taip pat pasitarnaudavo vaikai.

„Išvirus kisielių, kol jis stingsta, Suvalkijoje vaikai būdavo siunčiami apibėgti aplink namą. Būtinai reikėdavo apibėgti tris kartus. Pasirodo, kad pagal kisieliaus paviršiaus lygumą spręsdavo apie ateinančių metų šeimos darną. Jeigu gumuliuotas, tai nieko gero nelauk“, – aiškina V. Olechnovičienė.

Ji priduria, kad kaimuose per Kūčių vakarienę būdavo nešamos vaišės neturtingiems žmonėms, į svečius pasikviečiama vienišų žmonių.

„Bet jeigu taip nutikdavo, kad Kūčių vakarą ateidavo elgeta, jį kaip lygų su lygiais kviesdavo prie stalo. Buvo tikima, kad elgeta į namus – Dievas į namus“, – LRT.lt pasakoja V. Olechnovičienė.

Yra kelios versijos, kaip atsirado Kūčių pavadinimas

Muziejininkė teigia, kad yra keli paaiškinimai, iš kur kilo Kūčių pavadinimas. Populiariausia versija, anot pašnekovės, yra ta, kad kūčia buvo apeiginis lietuvių patiekalas. Jis buvo gaminamas iš įvairių grūdinių kultūrų: kviečių, miežių, rugių, ankštinių kultūrų – žirnių, pupelių, pupų.

„Kūčia buvo valgoma arba su aguonų pienu, arba su medumi. Tai buvo apeiginis valgis, kuriuo reikia būtinai pasidalinti. Vėliau šį patiekalą galbūt pakeitė kūčiukai“, – svarsto V. Olechnovičienė.

Egzistuoja ir kita nuomonė, kad žodis „kūčia“ galėjo būti kilęs nuo tarmiško tvarto pavadinimo „kūtė“.

„Tai – daugiau krikščioniškasis aiškinimas, kad Kristus gimė tvartuke, ėdžiose, ant šieno“, – sako Liaudies buities muziejaus atstovė.