Parvedė gimtinės ilgesys

Iš Rokiškio kilusi Vita Vilniuje baigė verslo vadybos ir buhalterijos studijas.

Artūras – vilnietis, elektrikas. Susipažino juodu Vitai studijuojant sostinėje. Užsimezgė romantiška draugystė ir svajonės apie bendrą ateitį.

Išgąsdinta 2008–2009 m. ekonominės krizės, palietusios ir Lietuvą, pora nusprendė kelti sparnus ir ieškoti laimės Anglijoje.

„Važiavome pas vyro draugus. Dirbome panašiai, kaip ir kiti lietuviai, – įvairius specialios kvalifikacijos nereikalaujančius darbus. Aš – statybininkų valgykloje, vyras – sandėlyje prie šventinių atributų. Kas paskatino grįžti? Visų pirma, sunkiai susirgo artimas žmogus. Antra, gimus sūnui Matui, darbo tempai sulėtėjo, uždarbis sumažėjo. Na, o trečia, abu be galo ilgėjomės Lietuvos. Ten ir nusprendėme kurti namus, – vardija grįžimo į Lietuvą motyvus V. Stravinskienė. – Ilgai rinkomės tarp Vilniaus, vyro gimtojo miesto, ir Rokiškio, mano gimtinės. Nugalėjo pastarasis, kur viskas pasirodė labai arti mūsų namų: vaikams – darželis, mokykla, darželis, būreliai, mums – darbai.“

Rokiškio ligoninės registratūroje dirbanti Vita mėgsta pakalbinti žmones. „Dažnai girdžiu, kad nei vyras, nei žmona čia negimę, neaugę, o bendram gyvenimui pasirenka Rokiškį. Maždaug prieš aštuoniolika metų, kai išvažiavau studijuoti į sostinę, Rokiškis merdėjo. Parduotuvės užsidarė, žmonių mažėjo“, – pasakoja ji.

Visai kitoks miestelis šiaurės rytų Lietuvoje Vitą pasitiko sugrįžus iš Anglijos. Moteris stebėjosi, kiek daug jame naujakurių, naujų kavinių, parduotuvių. Prie tvenkinio, kuris jos vaikystės laikais buvo tiesiog bala, atsirado laisvalaikio ir sporto kompleksas po atviru dangumi su tinklinio aikštelėmis, pliažais ir didžiulėmis žaidimų erdvėmis vaikams. O kur dar draugiška bendruomenė, kurioje visi vieni kitus pažįsta, prireikus padeda.

Pomėgis: papuošalai iš šaltojo porceliano V. Stravinskienės rankose gimsta vakarais, vaikams sugulus. / V. Stravinskienės asmeninio archyvo nuotr.

Nugriebia laiko kūrybai

Po dvynukių gimimo Vita nusprendė daugiau laiko skirti šeimai, kūrybai. Jai nesvetimas įprotis iš turimų senų daiktų sukurti kažką naujo.

Užsimanė dukrelės hamako – mama pasiuvo iš namuose rasto medžiagos gabalo. Kambariui trūko paveikslo – Vita jį sukūrė pati. Susinešiojo kėdžių apmušalai – dėvėtų drabužių parduotuvėje sumani moteris nusipirko tvirtesnio audinio užuolaidas ir, padedant vyrui, jomis aptraukė susidėvėjusias kėdžių dalis.

Vita neneigia, kad daug ką iš drabužių sau, mergaitėms perka antrų rankų parduotuvėse. Kadangi pati moka siūti, traukia iš sandėliuko siuvimo mašiną, persiuva ir turi originalius drabužius. Šį tvarų projektą moteris pusiau juokais, pusiau rimtai vadina „Išmest suspėsi“ vardu.

Kitas jos kūrybos vaisius, kurį galima rasti interneto erdvėse, – „Vihobby“. Pavadinimas reiškia, kad šalia darbo ligoninės registratūroje Vita turi ir laisvalaikio pomėgį – kuria geometrinių formų papuošalus iš šaltojo porceliano.

„Kadangi daug laiko šiam užsiėmimui skirti negaliu – šeima, buitis yra svarbiausia, papuošalų gaminimą vadinu hobiu. Kaklo papuošalus, auskarus, žiedus, apyrankes gaminu tada, kai nugriebiu laiko nuo šeimos“, – dalijasi ji.

Nuomonė: „Paprasti, bet ne prasti“, – taip Vitos kuriamus papuošalus apibūdina jais puoštis mėgstančios moterys. / V. Stravinskienės asmeninio archyvo nuotr.

Rankdarbiai – įprasta

Meniškos moters gyvenime buvo visokių kūrybos etapų: nuo drabužių, rankinių siuvimo iki papuošalų gaminimo. „Pasirinkau kurti papuošalus vien todėl, kad siuvimo mašina labai garsiai veikia. Kai dvynės miega, siūti negaliu, o pirštai patys kruta norėdami kažką daryti“, – kalba V. Stravinskienė, dažniausiai kūrybos mūzą išsikviečianti vakarais, kai vaikai suminga.

Šaltasis porcelianas, Vitos žodžiais tariant, yra labai panašus į modeliną. Jį galima kočioti, suteikti jam formą, o išdžiovinus – dažyti, šlifuoti. Kūrybininkė sako ilgai ieškojusi savojo papuošalų braižo. Ilgainiui pasirinko paprasčiausių geometrinių formų derinius.

„Labiausiai moterims patinka, kai vienas auskaras būna vienoks, o kitas – visai kitoks. Skiriasi jų dydžiai, formos, spalvos. „Mes kitokie“ – vieni iš mano populiariausių gaminių“, – džiaugiasi ji.

Apyrankes, kaklo papuošalus Vita konstruoja derindama lipdytas formas ir makramė technika rištas virveles. Sako, kad tokie papuošalai yra labai universalūs: užtraukiama virvelė tinka tiek platesniam, tiek ir siauresniam riešui (kaklui).

Idėjų kūrybai Vita kartais pasidairo ir socialiniuose tinkluose, nors kūrybiška yra nuo pat vaikystės. „Mano močiutė, teta buvo tikros auksarankės – verpė, nėrė, mezgė. Turiu labai nagingą pusseserę, kuri siūva nuostabias lėles. Kartais abi pasišnekame, kad už tą meninę gyslelę turėtume būti dėkingos genams“, – juokiasi ji.

Išradimas: idėja sukurti piešinių rėmelį Vitai kilo tuomet, kai mažosios dvynės pradėjo piešti, o piešiniai nebetilpo ant šaldytuvo durelių. / V. Stravinskienės asmeninio archyvo nuotr.

Sumanus sprendimas

Dar vienas V. Stravinskienės projektas – piešinių rėmeliai. Anot sumanios mamos, šis daiktas skirtas vaikų piešiniams sudėti, bet kartu yra ir graži namų dekoracija. Idėja jį sukurti kilo tuomet, kai mažosios dvynės pradėjo piešti, o piešiniai nebetilpo ant šaldytuvo durelių.

„Kraudavau visų trijų vaikų piešinius į stalčių ir vis galvodavau, kaip galėčiau juos kuo gražiau eksponuoti namuose. Įsivaizdavau, kad tam  turėtų būti skirta medinė dėžutė be stiklo, kad vaikui būtų saugu įdėti į ją piešinį pačiam. Kadangi su mediena nedirbu, susiradau stalių, kuris gamina tokias dėžutes. Visa kita – mano rankų darbas“, – aiškina Vita.

Tėveliams ir jų mažiesiems dailininkams ji siūlo kelių tipų piešinių rėmelius. Vienos dėžutės lengvai atsidaro ir užsidaro, tad vaikai gali patys atverti dureles ir į vidų dėti savo piešinius. Kitos dėžutės viršuje turi kiaurymę, pro kurią – tarsi pro pašto dėžutės skylę – mažieji gali įmesti savo piešinius. Na, o trečias variantas Vitai gimė netikėtai, kai viena mamytė paprašė sudėti pirmąjį ir antrąjį draugėn. Stravinskų vaikai kiekvienas turi po savo piešinių rėmelį, kuriame telpa tikrai ne po vieną A4 formato lapą.

„Rėmelių turinys nuolat keičiasi. Drauge su juo – ir kambario interjeras. Vaikas, įdėdamas vis naują piešinį, tarsi atnaujina ir savo kambario vaizdą“, – teigia idėjos sumanytoja ir priduria, kad paauglys Matas į savo rėmelius dažniau nei piešinius dabar deda diplomus, pagyrimo raštus ir padėkas.

V. Stravinskienės asmeninio archyvo nuotr.

Sunkumai neišgąsdino

Kai Vita sužinojo, kad laukiasi ne vieno vaikelio, o išsyk dviejų, puolė abu su vyru naršyti po giminės medį – ieškoti dvynių. Ne iš karto, bet atrado. Gimdymas praėjo sklandžiai, bet dvynukėms augant buvo visko.

„Vis dėlto nebuvo taip, kaip su baime tikėjausi. Kai jos dar buvo pilvelyje, prisiklausiau visokių istorijų, kaip bus sunku, kokie dideli rūpesčiai mus užgrius. Todėl, kai tik jas pagimdžiau, išsyk ėmiau laukti ir tų žadėtų sunkumų. Laukiau laukiau, kada pagaliau bus kulminacija, bet taip ir nesulaukiau. Gruodį dvynėms sukaks penkeri“, – pasakoja laiminga mama.

Pasirinkau kurti papuošalus vien todėl, kad siuvimo mašina labai garsiai veikia. Kai dvynės miega, siūti negaliu.

Gal vaikus auginti būtų ir sunkiau, jei Vita neturėtų Artūro, su kuriuo viską stengiasi daryti kartu. Jei koks darbas moteriai nemielas – prašo vyro pagalbos. Taip yra ir su valgio gaminimu.

„Mano hobis yra kūryba, o Artūro – maisto gaminimas. Mano knygų lentynoje guli knygos, žurnalai apie rankdarbius, o pas jį – literatūra maisto gaminimo tema“, – atvirauja ji.

Viena dukra be galo išranki maistui, bet vyras sugeba įtikti net ir jai. Pasak Vitos, Artūras yra žmogus, kuris galėtų net iš kirvio košę išvirti. Ji drąsina savo gyvenimo meilę nedvejoti ir atdaryti kokį maisto kioskelį ant ratų, o gal net pradėti kavinės verslą.

„Aš gaminu tiksliai pagal receptą, Artūras pirmiausia pasižiūri, kokie pagrindiniai ingredientai, o toliau jau improvizuoja iš to, ką turi“, – sako ji. Kai ateina laikas gaminti maistą šeimai, Vita tampa šefo Artūro dešiniąja ranka – papjausto daržovių, atlieka kitus pagalbinius darbus. Tiek namiškių, tiek ir šeimos svečių mėgstamiausias patiekalas – plovas, kurį vyras ruošia ketaus kazane.

V. Stravinskienės asmeninio archyvo nuotr.

Aistringi keliautojai

Nors Stravinskai gyvena daugiabutyje, bet sako, kad šeima be augintinių – nepilna šeima. Todėl augina šunį ir katę, o akvariume vietoj žuvyčių – aksolotlį, kuriam nereikia tiek daug priežiūros.

„Renkuosi tokius gyvūnus, kuriuos pati suspėčiau prižiūrėti. Džeko Raselo terjeras vardu Baris, o Siamo katytę pavadinome Bela. Jie irgi mūsų šeimos nariai“, – tikina pašnekovė.

Savo šeimą Vita vadina labai aktyvia. Nors netoli namų turi sodą, savaitgaliais dažnai keliauja po Lietuvą. „Esame kraštovaizdžio mėgėjai – labiausiai mums rūpi ežerai, pažintiniai takai, piliakalniai, apžvalgos bokštai. Kai dvynės paaugs, manau, mielai keliausime ir dviračiais“, – tikisi ji.

Ypač Stravinskų šeima mėgsta vykti į senelio, vyro tėčio, gimtinę – Druskininkus, kur jau seniai išvaikščioti visi takai takeliai. „Dažniausiai tie pažintiniai takai driekiasi apie 3 km ir dvynės tokį atstumą pėsčiomis kuo puikiausiai įveikia. Na, nebent kuri iš jų užsigauna, tuomet jau prašo mūsų, kad paneštume“, – dalijasi mama.

V. Stravinskienės asmeninio archyvo nuotr.

Bendrų pietų tradicija

Paklausta apie Stravinskų šeimos tradicijas, Vita mini bendrus pietus, o dažniausiai – penktadienio vakarienę, kai visi penki namuose. Tuo metu stengiasi visas technologijas dėti į šoną ir laiką skirti tik skaniam maistui ir namiškių bendravimui.

Svarbiausia auklėjant, kad vaikai gerbtų tėvus, senelius, kitus vyresniuosius, kad būtų mandagūs.

„Šią tradiciją perėmėme iš vyro tėvų. Kai dar buvome studentai ir gyvenome Vilniuje, jie tradiciškai mus kviesdavo sekmadienio pietų. Visi susėsdavome, valgydavome ir dalydavomės įspūdžiais, kaip praėjo savaitė. Man tokios popietės buvo labai brangios, nes vaikystėje to neturėjau: mano tėvai dirbo pamaininius darbus, tad prie stalo matydavau tik vieną iš jų“, – prisimena Vita, šiuo metu uošvius kviečianti dažniau pas save į Rokiškį, kur, kaip sako, daugiau gamtos, gryno oro ir mažiau žmonių.

Kartais abu su vyru pasvajoja ir apie namą užmiestyje, bet, kai pamato šalia mokyklos tėvų valandų valandas belaukiančius vaikus, veja tas mintis į šalį ir džiaugiasi, kad viskas jų atžaloms labai arti namų.

„Per pertrauką Matas gali parbėgti namo ir užkąsti. Vaikų patogumas šiuo metu mums svarbiausia. Be to, ir patiems nesinorėtų kasdien jų vežioti į mokyklą, būrelius“, – svarsto Vita.

V. Stravinskienės asmeninio archyvo nuotr.

Įpratę būti kartu

Kiekvienos laimingos šeimos laimės receptą sudaro vis kiti ingredientai. V. Stravinskienė įsitikinusi, kas jų laimės pagrindas – bendrystė. Ypač – jos ir vyro.

„Mes visą laiką viską darome kartu. Štai dabar viešime Druskininkuose, vyras su vaikais maudosi ežere. Jei mudvi nekalbėtume, pliuškenčiausi su jais. Jei namuose lauktų kalnas neplautų indų – po bendrų maudynių plautume juos kartu“, – šypsosi pašnekovė.

Vienuolikmetį sūnų ji vadina savo pagalbininku. Brolį be galo myli ir dvynės Ema su Lėja. Vita juokiasi, kad kartais įjungia vaikams kokį filmuką vien tam, kad galėtų greitai su vyru pagaminti pietus, o šie tuo tarpu, kur buvę, kur nebuvę, suguža visu būriu su savo žaislais ir knygomis į virtuvę pas tėvus. „Mes jau taip įpratę – būti visi kartu“, – sako ji.

Auklėja atžalas taip pat sutartinai. Jei vienas kažką pasakė ar uždraudė – šventa. „Svarbiausia auklėjant, kad vaikai gerbtų tėvus, senelius, kitus vyresniuosius, kad būtų mandagūs. Technologijų mes jiems nedraudžiame, tik ribojame. Ir, žinoma, kontroliuojame jų turinį. Mano galva, draudimai tik dar labiau paakina vaikus siekti ekranų. Juk uždraustas vaisius visuomet atrodo saldesnis“, – vos spėja baigti sakinį Vita ir jau skuba pas ežero raibuliuose klegančią šeimą. Sako, maudynės drauge karštą vasaros dieną – irgi šventas reikalas.