Anot jos, du eurai yra ta suma, kurią skyrę lietuviai jaučiasi prisidedantys prie problemų sprendimo.

Populiarėja su labdara siejamos prekės

Labdaros organizacijos nuolat ieško naujų būdų, kurie pritrauktų paramą jų remiamiems objektams ir projektams. Tarp labdaros organizacijų vyrauja didelė konkurencija, todėl atsiranda netiesioginių finansinės paramos būdų. Anot K. Adomavičiūtės, vis populiaresniu paramos labdarai būdu tampa su labdara siejama prekė.

,,Su labdara siejama prekė – tokia, kurios kainos dalis skiriama tam tikram labdaros objektui paremti. Į labdarą žiūrint istoriškai, viskas prasidėjo nuo savanorystės, noro prisidėti ir pagelbėti silpnesniems ne finansine išraiška, o savo darbais, pagalba ir skiriamu laiku“, – sako K. Adomavičiūtė.

Kita pagalbos forma, pasak jos, yra finansinė, kai tiesiogiai paremiamas labdaros objektas ar organizacija: „Kaip ir versle, taip ir tarp labdaros organizacijų šiandien turime pakankamai didelę konkurenciją. Jos konkuruoja tarpusavyje, siekdamos pritraukti pinigus ir paremti labdaros objektą. Socialinės įtraukos reikalaujančių sričių yra gana daug.“

Kaip teigia K. Adomavičiūtė, šiandien turime įvairiausių labdaros renginių ir labdaros organizacijų kuriamų produktų, kurie parduodami už tam tikrą sumą. „Nemažai debatų sulaukia su labdara siejamos rinkodaros kampanijos, kuriose susijungia verslas ir labdaringa organizacija. Tiek viena, tiek kita siekia jai reikalingų tikslų, bet pagrindinis tikslas – paremti labdaros objektą“, – aiškina specialistė.

Norą padėti lemia ir mada

Pasak socialinių mokslų daktarės, pelno organizacija, parduodanti su labdara susijusias prekes, per rinkodaros kampanijas sustiprina savo įvaizdį, paskatina teigiamą vartotojo požiūrį į šį prekės ženklą ir skatina ketinimą pirkti.

K. Adomavičiūtės teigimu, pasitikėjimas pelno organizacijomis Lietuvoje didėja: „Taip, šiandien būti socialiai atsakingam tampa ir mados reikalu. Dažnai tai darome ne tik iš tikro noro padėti, bet ir atkreipti į save dėmesį, pritraukti klientus ir kita.“

Anot specialistės, vyrauja tam tikri stereotipai, kad verslo organizacijos nori tik pasipelnyti. „Egzistuoja toks požiūris. Tačiau juk esame Europos Sąjungoje ir šiandien turime begalę užsienio kapitalo organizacijų, kurios susikūrė ne posovietinėse šalyse ir viskas eina į gerąją pusę, vartotojai tai mato.

K. Adamovičiūtė tvirtina, kad paramos skyrimas labdarai priklauso ir nuo mūsų moralinės tapatybės. „Įdomu pažiūrėti į emocinę pusę. Viena vertus, tai labdara, bet kita vertus – orientuota į rinkodarą, verslą ir vartojimą, kur emocijos vaidina svarbų vaidmenį. Racionalus vartojimas dabar eina į šalį, pagrindinį vaidmenį vaidina emocijos“, – sako pašnekovė.

Kaip aiškina socialinių mokslų daktarė, pavyko nustatyti, kad, sukėlus žmonėms tam tikras emocijas, galima paskatinti jų elgseną ir pasirinkimus – arba tiesiogiai skirti pinigų, arba įsitraukti į labdaringą veiklą: „Įsitraukti į veiklą ir pirkti produktus skatina ne tik trumpalaikės emocijos, bet ir žmogaus noras būti moraliu ar kita.“

Nenutolti nuo labdaros objekto

Viena labiausiai analizuotų emocijų, pasak K. Adomavičiūtės, yra kaltės jausmas. „Skatinami kaltės jausmo, siekiame padėti kitiems. Tačiau yra ir gražusis jausmas – empatija, kai tiesiog įsijaučiame į kito žmogaus vaidmenį ir norime jam pagelbėti“, – teigia pašnekovė.

Pasak mokslų daktarės, su labdara susiję daiktai turi būti labiau orientuoti į maisto produktus ar bent jau buitines, kasdienio naudojimo prekes: „Kita vertus, tai gali būti ir tam tikras suvenyras, ką turime rinkoje, pavyzdžiui, apyrankės. Tai rodo dar didesnį vartotojo norą įsitraukti.“

K. Adomavičiūtė tikina, kad produktus reikėtų sieti su labdaros objektu, kad nebūtų didelio atotrūkio. „Jei surinktus pinigus numatoma skirti vaikams, prekės turėtų būti orientuotos į vaikus. Vartotojai tuomet labiau pasitiki pačia kampanija. Gali būti reklamuojami ir parduodami kiti produktai, bet aiškiau, kai produktas ir labdaros objektas sutampa“, – aiškina specialistė.

Lietuviui, anot pašnekovės, du eurai yra ta suma, kurią jis gali skirti ir jausti, kad prisideda prie problemos sprendimo: „Yra tokia sąvoka – saviveiksmingumas. Tai reiškia, kad žmogus, atlikdamas tam tikrą veiksmą, vertina, ar tas veiksmas prisidės prie problemos sprendimo. Dviejų eurų suma vertinama kaip galinti prisidėti prie pagalbos, pavyzdžiui, vaikams.“

K. Adomavičiūtė siūlo atkreipti dėmesį į labdaros objekto pasirinkimą ir nebijoti paremti labdaros objektų, kurie Lietuvoje nėra itin populiarūs. „Rekomenduočiau pakankamai dėmesio sutelkti į reklaminę žinutę vartotojui, nes tai pirminis įspūdis, su kuriuo jis susiduria. Kitas svarbus dalykas – labdaros objekto pasirinkimas. Nereikia bijoti remti objektų, kurie nėra populiarūs. Jiems trūksta finansavimo, reikia skatinti jų augimą“, – tvirtina pašnekovė.